Vidmantė Jasukaitytė (1948–2018) – ne tik garsių romanų, bet ir ne vienos eilėraščių knygos autorė. Jau debiutinė poezijos knyga „Ugnis, kurią reikia pereiti“ pelnė prestižinę Zigmo Gėlės premiją. Rašytojos kelią pradėjusi nuo poezijos su poezijos posmais iškeliavo ir Anapilin.
Ilgą laiką kovojusi su sunkia liga V. Jasukaitytė galiausiai kovą pralaimėjo. Šalia jos lovos liko tik atverstas sąsiuvinis, kuriame įrašyti paskutinieji eilėraščiai ir tušinukas su užrašu „1991 01 13 / Apginta lietuvos nepriklausomybė“. Visos su Lietuva ir jos laisve susijusios datos rašytojai buvo labai svarbios – ji buvo viena iš Nepriklausomybės akto signatarų, pasirašiusių už nepriklausomos valstybės atkūrimą. Sąsiuvinyje įrašyti tik 5 eilėraščiai – mirtis autorę pasiglemžė greičiau, nei ji spėjo užpildyti visus lapus. Paskutiniajame eilėraštyje kaip tik rašoma apie tylią poetų mirtį ir jų išėjimą iš šios žemės. Tai vienintelis jos rankraštis, saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Kitus eilėraščius, išskyrus paskutinį, moteris dar spėjo išsiųsti žurnalui „Metai“, jie buvo publikuoti 2018 m. 8-9 numeryje. Nurodoma, kad eilėraščiai gauti gegužės 24 d., o tų pačių metų liepos 14-osios rytą talentinga rašytoja pasitraukė – vos keturios dienos po garbingo 70 metų jubiliejaus. Šią sukaktį ji dar planavo paminėti bičiulių apsuptyje Šventojoje, bet suprastėjus sveikatai šventę teko atšaukti. Nors dar buvo kupina idėjų – kad medžiagos ir minčių užtektų dar bent trejetui knygų, apie ką jos būtų buvusios – nebesužinosime.
Kadangi rašytoja buvo religinga (daugelyje jos knygų analizuojamas žmogaus ir Dievo santykis), mirtimi ji netikėjo – į išėjimą žiūrėjo kaip į laikiną išsiskyrimą. Jautė stiprų ryšį su savo šaknimis, protėviais ir sakė netikinti, kad jos pačios tėvai mirę – jautė galinti su jais bendrauti. Pati paskutines valandas praleido klausydamasi mišių internetu.
Rašytojos gyvenimas buvo ryškus kaip meteoras. Ji nebuvo linkusi taikytis prie daugumos, būti „patogi“. Visur drąsiai reiškę savo nuomonę. Prasidėjus Sąjūdžio judėjimui ji tiesiai išrėžė atvykusiam TSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, kad laisvės bus siekiama bet kokia kaina. Aštriai pasisakė prieš nestatutinius santykius sovietų kariuomenėje, kurioje lietuviai kareiviai buvo pradėti engti dėl šalyje kilusių laisvės idėjų. Kartu su bičiuliais įsteigė kultūros ir teatro studiją „Sietynas“ bei tapo jo pirmininke. 1987 m. pasirodžiusi jos knyga „Po mūsų nebebus mūsų“ tapo skaitomiausia tais metais knyga, o visas 45 000 tiražas bematant išpirktas. Apie ją 2020 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Stovinčioji ant tilto“ (režisierė Dalia Rust). Šalia visos visuomeninės ir kūrybinės veiklos ji buvo ir puiki žmona, motina, vaišinga šeimininkė. Deja, vyrą Vincą Dineiką onkologinė liga pasiglemžė dar anksčiau nei ją. Visada didžiavosi būdama moterimi, savo moteriškumą vertino kaip stiprybę ir tikėjo, kad moterys gali daug nuveikti keičiant pasaulį.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė