Senoje nuotraukoje matome keturis kunigus sode prie medžio. Vasara... Maironis šiltai šypsosi laimingas šalia gerų bičiulių. „Maironis mėgdavo pavažiuoti į svečius. Jis turėjo savo artimųjų, su kuriais palaikydavo ryšius, susirašinėdavo. Tarp tų artimesniųjų, kiek teko pastebėti, buvo profesorius Čėsnys, kan. Jančiauskas – Tytuvėnų klebonas, kun. Kazlauskas ir kun. Gudzinskas, Kaltinėnų klebonas“ (kun. Juozo Pletkaus prisiminimai).
Maironis vasarą palikdavo dulkėtą Kauną ir išvykdavo pas bičiulius į žaliuojančių pievų apsuptas klebonijas. Įdomu, kad geri bičiuliai klebonaudavo vaizdingose gamtos vietose. Poetas mėgo apsigyventi mansardoje, žvelgdavo į vakaro rūką. Bet sugrįžkime prie fotografijos. Kairėje sėdi Antanas Jančiauskas, beveik vienmetis su Maironiu. Išlikę šilti pagarbūs jo laiškai, kviečiantys Maironį į svečius. „Mes visi nuoširdžiai lauksime Jūsų prakilnybės, kaipo savo brangiausio svetelio“, – rašė kunigas Antanas su lenkišku mandagumu. Visi Maironio biografai mini kunigą Jančiauską. Vaižgantas pastebi, kad „su lenkais kunigais tebebičiuliavos, pas kan. Jančevskį ir susirgo mirtinai‘‘.
Maironis sėdi centre, dešinėje jauniausias draugijos narys – Blažiejus Čėsnys, gabus Maironio studentas, vėliau kolega. B. Čėsnio moksladraugis Mykolas Vaitkus paliko šiltų prisiminimų apie Peterburgo dvasinės akademijos kasdienybę. Kartą B. Čėsnys užsnūdo su knyga rankoje ir netikėtai pasirodęs inspektorius Maironis paklausė: „O ką taip giliai studijuojate, kunige Blažiejau? Čia miegaliui visi miegai išbyrėjo – storas tomas plumptelėjo aslon, savininkas pašoko sumišęs. Bet viskas tuo pasibaigė. Mat Maironis buvo žmogus, ir niekas žmogiška jam neatrodė svetima“, – prisiminė M. Vaitkus.
Už pečių stovi šeimininkas – Kužių klebonas Izidorius Adolfas Kleiba. Vėliau, karo metais, garsus žydų gelbėtojas. Bet tą vasarą, gal 1925 metais, Lietuvoje karo dar niekas nenujautė...
 

Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė