Senoje nuotraukoje matome Vincą Mykolaitį-Putiną  su studijų draugėmis. Iš kairės sėdi Marija Andziulytė, V. Mykolaitis, Ona Petrauskaitė, Emilija Ramanauskaitė ir Uršulė Urniežiūtė.  Švedija, Stokholmas. 1917 m. Carlo Sandelo nuotrauka.

Kokia įdomi draugija. Kokie dvasingi visų veidai. Jaunas dailus kunigas, poetas ir merginos. Išsilavinę, baigę studijas jie švies Lietuvai. Studijuojančių lietuvaičių buvo labai mažai. Kas jos? Marija Andziulytė (vėliau Ruginienė) pirmoji istorijos mokslų daktarė Lietuvoje. Ona Petrauskaitė (vėliau Krikščiūnienė) ir Uršulė Urniežiūtė (vėliau Starkuvienė) – pedagogės.

1917 m. prieš pat spalio revoliuciją V. Mykolaitis-Putinas gavo Amerikos tautos fondo stipendiją ir išvyko studijuoti į Fribūro universitetą Šveicarijoje. Kodėl su merginomis? Pirmojo pasaulinio karo metais valstybė jaunų vyrų neišleisdavo, tiktai kunigus ir merginas. Rašytojas merginas, tuomet studijavusias Sankt Peterburge, pats pakvietė vykti, nes buvo skirta keletas stipendijų. Išlikę Marijos Andziulytės prisiminimai kaip pas ją į bendrabutį Sankt Peterburge atėjo simpatiškas, bet nedrąsus kunigas ir pasiūlė vykti į Šveicariją studijuoti. Nors vyko karas, bet M. Andziulytė su džiaugsmu išvyko. „Visa kelionės sunkumų našta savaime gulė ant vienintelio mažo mūsų būrelio vyriškio, V. Mykolaičio pečių. Jis ne tik su dideliu paslaugumu nuolat tempė mūsų tai vienos, tai kitos pavargusios lagaminą ar ryšulį, bet ir visokiose sunkiose situacijose, o jų buvo tikrai daug, vadovavo ir su jam įgimtu taktu ir išmintimi rasdavo tinkamą išeitį“, – prisiminė M. Andziulytė.

Kelionėje labai nemėgo dėvėti sutanos ir jeigu tik galėjo – nedėvėjo. O kelionė užtruko – vokiečiai atsisakė praleisti per savo teritoriją, tad teko laukti Švedijoje, Stokholme, kuriame gyveno beveik 4 mėnesius. Ten jaunuoliai susidraugavo su Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris atvyko iš Danijos. Vėliau rašytame laiške V. Mykolaitis-Putinas guodėsi Vaižgantui dėl kunigystės: ,,Kiek aš jau dėl sutanos esu prisikamavęs“. Patriotiškai nusiteikęs J. Tumas-Vaižgantas siūlo būti mokslininku, tada ir jokios sutanos nekliudys ir  meilė padės: „Moterų nepamilęs neišvengsi: vilkas vis žiūri į mišką. Ir to aš neskaitau blogybe; antraip, meilės kankynės tepadaro žmogų žmogumi, o ne suvytusia kerpe, ar bejausmiu basliu“. (Iš Vaižganto laiško, rašyto 1918 m. kovo 11 d.). Verta paminėti, kad kunigo meilę Vaižgantas pripažįsta tik platonišką.

Kelionėje ištisas dienas jaunuoliai būdavo visi penki kartu. Paskaitydavo savo kūrybos, pasakodavo apie operą, nes labai žavėjosi muzika, mėgo keliauti. „Pažinau Putiną kaip labai taurų, paprastą, nuoširdų ir kuklų žmogų. Nei sykio neišgirdome iš jo lūpų kokio nors ciniško ar vulgaraus posakio, dviprasmiškų užuominų. Jis buvo visuomet draugiškas, korektiškas su visomis lygiai. Nebuvo nei su viena iš mūsų kokio nors flirto. Jis mums buvo draugas Vincas, o mes jam buvome draugės Onutė, Marytė, Emilija, Uršulė. Ir mes visos jį labai mylėjome, gerbėme ir vertinome“, – prisiminė Uršulė Urniežiūtė. Visi kartu kentė nepriteklius, beveik badavo, kol pasiekė kelionės tikslą. Kelionės tikslą – Fribūrą – grupelė pasiekė 1918 m. vasario viduryje. Fribūro universitete paskaitos buvo skaitomos vokiečių, prancūzų ir lotynų  kalbomis. Jaunoms lietuvaitėms buvo nelengva, pavyzdžiui, Emilija Ramanauskaitė studijų nebaigė, o grįžo į Lietuvą ir įstojo į vienuolyną.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė