Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi du asmeniniai Vinco Kudirkos daiktai, liudijantys, jog Lietuvos himno autorius buvo ne tik rašytojas, bet ir gydytojas. Tai termometras kūno temperatūrai matuoti ir medicinos instrumentas, naudotas stomatologijoje iki XIX a. vidurio. Šįkart pristatome termometrą, pagamintą iš stiklo, su kaučiukiniu futliaru. V. Kudirka jį tikriausiai naudojo ir savo, ir ligonių temperatūrai matuoti. Žinant, kad V. Kudirka rašė ir paskutinėmis gyvenimo dienomis, jau sunkiai sirgdamas, gulėdamas lovoje, galbūt šiuo termometru ir buvo nustatyta kūno temperatūra, kurią dar savo ranka užrašė ant Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ vertimo rankraščio. III d. „Vėlinių“ rankraštyje daktaro ranka užrašyta: „Lovoje. 5. 09. 99 m. Karščio 40. Dr. V. Kudirka“.

V. Kudirka mediciną studijavo Varšuvos universitete, 1980 m., grįžęs į Lietuvą, bendrosios praktikos gydytoju keletą metų dirbo Šakiuose. Nors medicina nebuvo jo tikrasis pašaukimas – daugiau džiaugsmo suteikdavo kūryba, kova dėl lietuvybės anuomet Rusijos carizmo valdomam gimtajame krašte, veikla su knygnešiais – tačiau gydytoju V. Kudirka dirbo rimtai, savo darbą atlikdavo sąžiningai, be to, nebuvo „brangininkas“, ir ypač neapkęsdavo įvairių šundaktarių, kurie tik pinigus iš žmonių lupa, naudodamiesi jų tamsumu. V. Kudirka manė, kad gydytojas turi gydyti ne tik žmogaus kūną, bet ir dirbti švietėjišką darbą, ką jis pats visą gyvenimą ir darė. Parašė ir paskelbė keletą straipsnių medicinos temomis, daugiausia apie higieną. „Varpe“ paskelbė straipsnių apie arbatą, kavą, tabaką, alkoholį ir alkoholizmą.

Gydytojas Jonas Staugaitis, beveik pusę metų gyvenęs V. Kudirkos bute ir talkinęs jam medicinos darbe, apie kolegą atsiliepė palankiai. „V. Kudirka turėjo įsigijęs pakankamai medicinos mokslo žinių ir prityrimo. Jis teikdavo nėščiosioms operacinės akušerijos pagalbą ir darydavo operacijų mažosios chirurgijos srityje. Jo mediciniškasis instrumentarijas, kuris man teko paveldėti, buvo aprūpintas visais reikalingais aukščiau minėtiesiems darbams instrumentais. Jo mediciniškajame knygyne, kuris nebetilpo vienoje spintoje, galima buvo rasti literatūros iš įvairiausių medicinos specialybių“ ( J. Staugaitis. „Dr. V. Kudirka kaipo gydytojas“, Kaunas; Varpas, 1925).

Nors V. Kudirka dirbo daug, tačiau surasdavo laiko ir poilsiui, laisvalaikiui, mėgstamai veiklai. Pavakare mėgo pasivaikščioti Šakių dvaro sode ar miške, kviečiamas mielai eidavo į svečius, kur grieždavo smuiku, violončele. Dažniausiai viešėdavo vaistininko Damskio namuose, kur būta ir fortepijono, o jo dukros puikiai akomponuodavo. Taip pat mėgo skaityti – Šakiuose net buvo suorganizavęs lenkišką knygyną, kurio dalyviais buvę beveik visi Šakių miesto ir jo apylinkių inteligentai.  

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė