Praskleidus išeivių rašytojo, redaktoriaus, bibliografo, mokytojo, Lietuvos katalikų mokslų akademijos nario Česlovo Grincevičiaus (1913–1994) archyvalijas, saugomas MLLM, į akis krenta rusvos spalvos kortelė. Viršuje atspausdinta – „Teatro seminaro bendradarbis“, žemiau priklijuota Č. Grincevičiaus nuotrauka, o kitoje dokumento pusėje – profesoriaus Balio Sruogos parašai.

„Teatro seminaras“ – pusiau formalus literatūros ir meno sambūris, vadovaujamas B. Sruogos, veikė universitete 1926–1943 metais (tai ilgiausiai išsilaikęs neprograminės studentiškos veiklos centras). 1926 m. Lietuvos universitete Kaune, Lietuvos teatrologijos pradininkas B. Sruoga įsteigė šį Teatro seminarą, kuriame drauge su jo lankytojais – įvairių studijų sričių universiteto studentais – ėmė plėtoti teatro teorijos, istorijos ir kritikos temas. Seminaras, įkurtas akademiniais tikslais, įgavo savotiško, gana elitinio ir uždaro kultūros klubo pobūdį. Į seminarą buvo priimami griežtai atrinkti vyresniųjų kursų studentai ir, kas keisčiausia, daugiausia vyrai. Seminaras formavo, brandino būsimus menininkus, kurie vėliau tapo žymiais rašytojais. Minėtini – Pulgis Andriušis, Jurgis Blekaitis, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Inčiūra, Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis, Antanas Miškinis, Henrikas Radauskas ir kt. Išties, B. Sruogos puoselėjamame seminare susirinkdavo gabiausias ir kūrybingiausias  jaunimas. Atsiminimuose yra rašoma, kad čia ateidavo ir „amžini studentai“, kurie mokydavosi universitete po 10 metų, nes nebuvo nustatytos mokslo trukmės. Vienas studentų net sakė: „Galėjai lankyti universitetą, kol tau barzda iki kelių užaugs“. Nors būta ir tokių, kurie čia ateidavo tik todėl, kad gautų nemokamus bilietus į Valstybės teatro spektaklius. Seminaro patalpos buvo įkurtos VDU didžiųjų rūmų palėpėj, Gedimino ir Donelaičio gatvių sankryžoje. Seminare atmosfera buvo visai kita, nei per paskaitas: „Čia ir Sruoga jautėsi kaip šeimoj, rūkydavo, juokaudavo. Ne per daug rūstus, jei kas ir ne taip nušnekėdavo, nesąmonę pasakydavo.“

Neatsitiktinai Č. Grincevičius pateko į seminaro dalyvių-bendradarbių gretas. Nuo gimnazijos suolo buvo pamėgęs literatūrą, muziką, teatrą, dailę, tad seminaras tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Traukė ir kerėjo B. Sruogos impozantiška asmenybė. Pats Č. Grincevičius išsiskyrė iš studentų savo išvaizda: aukštu stotu, gelmingomis akimis, džentelmeniškomis manieromis, išraiškingu balsu. Studentų tarpe jis buvo vertinamas ir mėgiamas už savo intelektualumą, erudiciją. Turėjo organizacinių gebėjimų, pasižymėjo pareigingumu, atsakingumu, kruopštumu. Ne tik aukščiau paminėtas dokumentas, bet ir rinkinyje saugomos nuotraukos fokusuoja mūsų žvilgsnį į tas dienas, kai studentai universitete gyveno kūrybos džiaugsmu. Vienoje nuotraukoje 1936 metais vasario 10 dieną užfiksuota vykusi Teatro seminare pjesės de Musset „Meile nežaidžiama“ repeticija. Vaidino Šmulkštys ir Vaidžiūnaitė. Antrame plane prie sienos sėdi seminaro dalyviai: Jonaitytė, Kampakytė. Strabulis, Brazytė, Rudzevičius, Grincevičius. Kitoje nuotraukoje matome tris jaunuolius, tai pirmoji Teatro seminaro valdyba 1935 m. Antroje pusėje įrašyta: Č. Grincevičius – pirmininkas, Ksavera Žitkutė – iždininkė;  V. Šmulkštys – sekretorius. 

Vėliau Č. Grincevičius įsitraukė ir vadovavo ateitininkų kultūros ir meno draugijai „Šatrija“. Rengė įvairius susibūrimus, literatūros vakarus, muziejų lankymą, išvykas po Lietuvą.

1944-aisiais, antrosios sovietų okupacijos metu, kartu su studijų draugais – A. Nyka-Niliūnu, H. Nagiu, K. Bradūnu, P. Jurkumi, V. Kazoku, J. Blekaičiu, H. Radausku ir kt. buvo išstumtas iš Lietuvos „tarsi trumpam“, tačiau daugiau nei penkiasdešimt metų praleista Austrijoje, o vėliau Amerikoje.

Priverstinai išvykęs, svetimoje žemėje dirbo įvairius darbus, tačiau meilė menui, literatūrai degė širdyje. Pirmuosius kūrinius – noveles, apsakymus, pasakas, paragintas Vinco Krėvės Mickevičiaus, išspausdino Austrijoje. „Neįsivaizduojate, kokį man suteikėt malonumą, atsiuntę savo apysakaites. Negalėjau atsigerėti, tik gaila, kad tenka jas čia, Amerikoje, spausdinti, kur niekas meno kūryba nesidomi ir nevertina. Džiaugiuosi, kad neapsirikau, savo metu, įvertindamas jūsų, kaipo rašytojo gabumus. <...> Esate dabar originalus ir savarankiškas. Tikiuosi, kad juo ir pasiliksite.“ (Iš  V. Krėvės laiško Č. Grincevičiui, 1947 X 20).

Svetimoje žemėje ilgėjosi Tėvynės ir pynė ilgesingus prisiminimus į apysakas, noveles, legendas, pasakas, kurias išspausdino knygose „Vidurnakčio vargonai“ (1953) ir „Vidudienio varpai“ (1985). Jo mozaikinis romanas „Geroji vasara“ buvo išleistas 1970 m. Savo lituanistinės gimnazijos auklėtiniams dedikavo nuotaikingą knygą „Vyskupo katinas“ (1974).

Tik 1992-aisiais atvykęs į Lietuvą, su begaliniu jauduliu vaikščiojo Kauno senamiesčio gatvėmis, pasakodamas šių eilučių autorei, kur jo, vaiko, bėgiota ir svajota, mokytasi Jėzuitų gimnazijoje, o vėliau ryžtingu žingsniu žengta į Vytauto Didžiojo universiteto auditorijas, dalyvauta Teatro seminare, vadovaujant „Šatrijos draugijai“, kur su meile dirbta Universiteto bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. Nepriklausomos Lietuvos sostinė Kaunas liko jam įstabiu jaunystės miestu.

„Jei kas yra lankęsis Kaune, negali nežinoti ir lengvai užmiršti jo senamiesčio, ypač Rotušės aikštės, už kurios baigiasi miestas, susilieja Nemunas su Nerimi. Rotušės aikštė tai nuostabus kampelis, kokio nerasi visoj Europoj. <...> Nieko gražesnio nėra ir nebus, kaip ano tolimo, palikusio Kauno, skambantieji sekmadienio rytai“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė