1965 m. Lietuvoje lankėsi prancūzų rašytojas, filosofas, vienas žymiausių 20 amžiaus egzistencialistų Žanas Polis Sartras ir jo gyvenimo draugė – taip pat rašytoja, filosofė, feministė Simone de Beauvoir. Tai buvo tikrai neeilinis įvykis mūsų nedidelės sovietų okupuotos šalies kultūros padangėje. Tiesa, svečiai norėjo, kad penkių dienų viešnagė būtų privati, tačiau užsieniečiams keliauti po Tarybų Sąjungą be oficialaus suderinimo ir leidimų buvo neįmanoma, tad saugumo darbuotojai labai atidžiai stebėjo kiekvieną jų žingsnį. Tiesa, svečius lydėjo ne tik saugumiečiai. Kelionėje po Lietuvą su jais kartu buvo poetas Eduardas Mieželaitis ir prozininkas Mykolas Sluckis.
Kodėl Ž. P. Sartras atvyko į Lietuvą, o ne, tarkim, į Maskvą, Ukrainą ar Kazachstaną? Šiuos ir panašius klausimus žurnalistai ne kartą yra pateikę Mykolui Sluckiui ir Eduardui Mieželaičiui prancūzų viešnagės metu. M. Sluckio nuomone, tai įvyko todėl, kad Lietuva nebuvo Tarybų Sąjungos provincija, septintajame dešimtmetyje ji garsėjo ir savo pramone, ir menu: grafika, poezija, kinu, muzika, architektūra, fotografija. Net ir okupuota Lietuva sugebėjo išsikovoti ir išsaugoti daug daugiau laisvės menui, kultūrinei raiškai, nacionalinei savasčiai reikšti, nei kitos tarybinės respublikos... Yra išlikusi M. Sluckio frazė: „Maskvoj garsėjo Lietuva, kad čia kažką modernaus galima pamatyti: Čiurlionis, Mieželaitis ir Vilnius – toks miestas“. Manyta, kad Maskvai Vilnius buvo vienas iš tiltų į moderniąją Vakarų civilizaciją …
Svečiai lankėsi ir Kaune. Buvusi mūsų muziejaus direktorė Marija Macijauskienė tuo metu dirbo „Kauno tiesos“ žurnaliste. Sartrą ji pamatė M. K. Čiurlionio muziejuje. Štai jos prisiminimai, vėliau išspausdinti knygoje „Po aukštus kalnus vaikščiojau“: „neišvaizdus mažas žmogelis linksi galva, pritardamas vertėjai. Tokia pat neišvaizdi ir kiek aukštėlesnė iškleiptais žemakulniais batukais ir rašytoja Simona de Beauvoir. Jiedu savaitei užklydo Lietuvon, grįždami iš Helsinkio Taikos kongreso... Matyt, pastebėjęs mano klausiamą žvilgsnį, Mykolas Sluckis pasakė: – Jie maža dėmesio skiria išorei. Milijonieriai, o rengiasi kaip skurdžiai. Svarbu, kad būtų patogu…“
Kaune Sartrui labai patikę medžio drožėjų darbai – medinės skulptūros, rūpintojėliai. M. Macijauskienė prisiminimuose rašo, jog filosofas kalbėjęs: „Aš niekad ir niekur nemačiau panašios liaudies skulptūros, lietuvių skiriasi ir ypač jaudina savo realumu ir troškimu išlieti savo kančias. Tai iškalbingai paliudija valstiečio buitį. Dievdirbys vaizdavo ne Kristų, o atspindėjo savo viltis, savo skausmą…“
Yra ir kitokia nuomonė: praėjus pusei amžiaus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė Solveiga Daugirdaitė parengė išsamią mokslinę studiją „1965-ųjų akimirkos su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u“. Jos teigimu, „Graudoka, bet didžiuotis, kad Lietuva šiuo vizitu buvo išskirta iš TSRS respublikų, taip pat nebuvo rimto pagrindo. Jie TSRS lankėsi daugel kartų: metais anksčiau Estijoje (Tartu), 1963 m. Kryme, Gruzijoje ir Armėnijoje, nekalbant apie Maskvą ir Leningradą. <... > Tai nebuvo lygiaverčių pašnekovų pokalbis; kas prancūzams buvo neįpareigojantis mandagus bendravimas, lietuviams atrodė kaip jų tautos savitumo pripažinimas, o ambicingiems menininkams (Mieželaičiui, Sluckiui), tuo metu buvusiems savo šlovės zenite, – ir jų reikšmingumo patvirtinimas…“
Tikriausiai tai tiesa. Galbūt. Tačiau nei Kryme, nei Gruzijoje, nei Maskvoje ar Leningrade negyveno ir nekūrė Mykolas Sluckis...
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė