Iš  literatūros kritiko, bibliotekininko Vytauto Aleksandro Jonyno (1918–2004)  kultūrinio palikimo, saugomo Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM), galima išskirti vieną ypatingą rankraštį: „Vilniaus Vaidilos teatro 1943-44 metų sezono repertuaro komisijos posėdžių protokolų knygą“. Gegužės 17 dieną minėsime kūrėjo 105-ąsias gimimo metines.  Šis rankraštis papildo ne tik V. A. Jonyno biografinius faktus, bet ir tampa įdomiu tyrinėjimo objektu teatro kritikams.

„Vaidilos“ teatras – Vilniaus lietuvių dramos teatras, veikė nuo 1939 m. rudens iki 1944 metų vasaros. Pagrindiniu teatro sumanytoju buvo J. Kanopka, sutelkęs seniau veikusio mėgėjų teatro aktorius. Jis siekė išauginti profesinį teatrą, todėl režisieriumi pasikvietė A. Jakševičių ir jo studijos mokinius. Dramos veikalus pradėjo statyti studijiniu būdu, norėdami ne tiek profesinio teatro kolektyvo nariams suteikti vaidybos meno žinių, kiek ryžosi ieškoti naujų kelių ir būti naujojo lietuviško teatro pradininku. 1941 rudenį, vokiečių okupacijos metu, „Vaidilos“ teatras pateko Vilniaus miesto žinion ir veikė Vilniaus miesto savivaldybės dramos teatro vardu. 1943 m. vokiečių okupacinės valdžios „Vaidilos“ teatras buvo uždarytas, bet Vilniaus burmistro plk. Dabulevičiaus pastangomis ir vėl buvo leista teatrui veikti.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1940–1944 „Vaidilos“ teatre dirbo 36 menininkai. Jo direktoriumi visada buvo J. Kanopka, administratoriai – V. A. Jonynas, A. Viliūnas, sekretorės – S. Litvinaitė, M. Dulskytė. Meno vadovai: A. Jakševičius, B. Lukošius, A. Kernagis, M. Krinickatė. Režisieriai: A. Jakševičius, J. Kanopka, J. Monkevičius, J. Staniulis, B. Lukošius, J. Blekaitis, J. Gustaitis, A. Kernagis, M. Krinickaitė, A. Rūkas, A. Škėma. Dailininkai: A. Gudaitis, V. Kosčiuška, V. Palaima, J. Vilutis. „Vaidilos“ teatras yra paruošęs 14 premjerų. Didelio susidomėjimo sulaukė V. Adomėno farsas „Svetimos plunksnos“ (režisavo J. Gustaitis), P. Apel‘io tragedija „Gertrūda“ (režisavo A. Škėma), A. de Musset komedija „Marijanos kaprizai“(režisavo J. Blekaitis). Pastarasis nuo gimnazijos suolo buvo artimas V. A. Jonyno draugas. Rankraštyje aprašytos jo pirmojo  debiutinio spektaklio pastatymo peripetijos.

Minimoje protokolų knygoje, rašytoje nuo 1943 metų rugsėjo 13 d. iki 1944 kovo 30 d., veriasi „Vaidilos“ teatro gyvavimo laikotarpis. Dešimt protokolų kaligrafiškai surašė teatro administratorius V. A. Jonynas. Juose pateiktos itin svarbios žinios apie „Vaidilos“ teatrą: analizuojami režisierių pasiūlyti nauji kūriniai, formuojamas teatro repertuaras. Svarstomi ne tik kūrybiniai, bet organizaciniai darbai, sprendžiami kasdieniniai rūpesčiai, iškeliamos bendražmogiškos problemos. Aptariami net teatro buitiniai reikalai – rūpinamasi aktorių grimo, poilsio kambariais, minima, kad nėra gimnastikos ir laisvam šokiui kambarių. Svarstoma apie fechtavimosi pamokų būtinybę. Meno vadovas iškelia „frizierės“ (kirpėjos paslaugos – V. P.)  klausimą. Teigiama: „Iki šiol moteris frizuodavo Vilniaus miesto teatro frizierė – Tas sukeldavo sunkumų“.  Diskutuojama apie lėlių teatro perkėlimą į didžiąją salę: „Didžiojoje salėje bus galima statyti ekraną su projekcinės lempos pagalba leisti filmą.“ Teatre puoselėjami ir bendražmogiškieji, jautrūs klausimai – staiga mirus J. Monkui-Monkevičiui (dirbo tik dvi savaites) nutarta deramai pagerbti kolegos atminimą.

Meno vadovas posėdyje iškėlė kaip būtinybę – teatro studijos įsteigimą. Jo nuomone, tokiai studijai išlaikyti nereiktų didelio finansavimo. Jis siūlo dėstytojų sudėtį: „Lektoriais būtų – prof. Karsavinas, kuris dėstytų teorinius kursus (l. istorija); P. Vorobjovas, P. Kačinskas (dailusis skaitymas); akt. – rež. Blekaitis – vaidybos sistema – teorija. Rež. Lukošius – kostiumo nešiojimas, vaidybos sistema, grimas.“ Norėtųsi priminti, kad J. Blekaitis Vilniaus Universitete buvo baigęs teatro studijas, parašęs ir apsigynęs diplominį darbą apie režisierių A. Jakševičių. Jis tapo pirmuoju diplomuotu režisieriumi Lietuvoje.

Itin opiu klausimu tapo lietuvių pjesių stoka. Pirmojo protokolo (1943 m. rugsėjo 13 d. ) gale įrašyta: „Baigiant posėdį meno vadovas kalbėjo apie bendravimą su dramaturgais. Reikia prikalbėti dramaturgus rašyti – jiems nuolat reikia priimti teatro uždavinius bei siekius. Tik tada jie gali parašyti teatro tikslam artimą veikalą. Juk kiekvienas teatras turi savo dramaturgus.<...> Sekančiame posėdyje numatyta referuoti V. Adomėno komediją „Svetimos plunksnos“ ir Alfred de Musset pjesę „Les caprices de Marianne“. Be to, nutarta pasikviesti sekretoriauti repertuaro komisijos posėdžiams administratorių Vyt. A. Jonyną.“

Antrajame posėdyje tarp kitų klausimų buvo svarstomos naujos pjesės. Užfiksuotas svarbus faktas J. Blekaičio biografijai – gautas palaiminimas režisieriaus darbui. Protokole rašoma: „trečiuoju dienotvarkės punktu ėjo akt. J. Blekaičio pasirinktos režisieriniam debiutui Alfred‘o de Muset pjesės „Marijanos kaprizų“ svarstymas. J. Blekaitis nurodo, kad šį veikalą pasirinkęs dėl jo estetinės vertybės. Čia nesą nei visuomeninių idėjų, nei moralinių problemų. Poetas vaizduoja didelę, gražią meilę. Komedija pastatymui duoda įdomių uždavinių. Darant sintetinio pobūdžio dekoracijas bus lengvai nugalėti dekoraciniai sunkumai. <...> J. Blekaitis pareiškia, kad jis šią komediją nori statyti ir mano, kad pastatymas pavyktų, jei aktoriai dirbs tokiu noru, kokiu jis pasiryžęs dirbti. Meno vadovas nurodo, kad po karo turėsim pasirodyti pilnai subrendę, turėsim „kalbėti pilna burna“, todėl neturim bijoti pasiryžti naujiems žygiams – kad pavyktų spektaklis reikės surasti esamuose sąlygose atitinkamą spektaklio apipavidalinimą, surasti metodą, – raktą, kurį pasukus bus nugalėti visi sunkumai.<...> Veikalas „Marijanos kaprizai“ priimtas statyti.“ Pasirašo V. Adomėnas, J. Kanopka, M. Lemešytė, B. Lukošius (meno vadovas), J. Vilutis, A. Rūkas, J. Kiznis (sekretorius).“

Posėdžiuose svarstytos ir kitos pjesės, minėtinos  – V. Adomėno „Svetimos plunksnos“; Kn. Hamsuno „Ties karalijos anga“; Hermann Bahr‘o pjesė „Koncertas“; Ebermejerio drama „Klaseno bylos“; S. Čiurlionienės dar rašoma „Sėja“ ir „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“(prieina prie išvados, kad labiau tiktų vaidinti Lėlių teatre“); G. Hauptamann‘o drama „Vienišieji“; Paul Apel‘io pjesė „Gertrūda“; V. Adomėno „Baltoji obelėlė“ ir kt.  Paskutinis protokolas Nr. 10, rašytas 1944 m. kovo 30 d.

Išties „Vaidilos“ teatras sėkmingai parodė A. Škėmos ir J. Blekaičio režisuotas minėtinas pjeses. Tačiau antroji sovietų okupacija išstūmė iš Lietuvos kultūros, meno ir mokslo žmones, vėliau išblaškė juos po visus kontinentus. 1944 metais iš tėvynės pasitraukė ir abu draugai – V. A. Jonynas ir J. Blekaitis, penkerius metus gyveno Vokietijoje, o vėliau – pirmas persikėlė į Kanadą, antrasis – į Ameriką. V. A. Jonynas puoselėjo lietuvybę: dirbo lituanistinėje šeštadieninėje mokykloje, bendradarbiavo Kanados ir Amerikos lietuvių spaudoje – „Aiduose“, „Akiračiuose“, „Drauge“, „Metmenyse“, „Tėviškės žiburiuose“, „Nepriklausomoje Lietuvoje“ ir kt. Rašė recenzijas.

Įdomu tai, kad debiutavo recenzijomis apie Monrealio lietuvių teatrą. Pradėjęs rašyti tarsi iš pareigos,  vėliau įsijungė į šį darbą su didžiausiu entuziazmu. Skaityba nuo jaunumės magiškai traukė. „Skaitydami knygas mes kraunam savo pasąmonėn įvairius įspūdžius. Tik tai mes dažnai darom per daug nesąmoningai. Tai yra, mes neanalizuojam skaitydami knygų, o tik jomis gėrimės. Literatui ir humanitarui šitas privalumas yra būtinas. Knygą į rankas reikia imti su tikru kritiškumo jausmu. Ir tai yra juo svarbiau, juo mes norim išsidirbt geresnį literatūrinį skonį. Štai kodėl aš randu reikalą analizuoti savo įspūdžius, įvairiai juos grupuoti ir žymėt. Reikalinga kultivuoti šį pojūtį. Reikia, norint dirbti rašytojo ar literatūros istoriko darbą, daug dirbti ir dirbti siauroj srity. Štai to darbo dėsnius aš ir noriu susirasti ir prisitaikyti savo prigimčiai.“ (Įrašas dienoraštyje, 1940 08 18). Atsiradus galimybei, pradėjo domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Apžvelgdamas sovietijoje išleistas knygas, kad nepakenktų Lietuvoje esantiems giminaičiams, recenzijas pasirašinėjo Jono Aleksandravičiaus slapyvardžiu. Laiške šių eilučių autorei rašė: „Esu minėjęs, kad man norėjos vienu metu pasiekti magiškąjį 300 recenzijų bei esė skaičių. Pasirodo, kad tą rekordą faktiškai jau esu pasiekęs, nes dar laukia savo eilės redakcijose keli rašiniai.“ (1999 m. kovo 26 d.). Norėčiau patikslinti, kad V. A. Jonyno kraityje – per 400 recenzijų, parašytų kultūros ir meno temomis.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę atvykęs į savo išsvajotą žemę, apsilankė MLLM. Tuomet ir užsimezgė mūsų graži bičiulystė, bendradarbiavimas. Literatūros kritikas siuntė savo archyvinę medžiagą, o vėliau kultūriniu palikimu rūpinosi jo žmona Monika ir sūnus Andrius. Vykdydama rašytojui skirtą ekspediciją iš jo dukterėčios Inos Jonynaitės-Banaitienės, gyvenančios Kaune, gavau itin retą, iš prieškario laikų, archyvinę medžiagą: mokyklinius užrašus, nuotraukų albumus, dienoraštį, laiškus. Ji perdavė ir šią brangią rankraštinę „Vaidilos“ teatro protokolų knygą. Nuoširdžiai dėkojame Inai Jonynaitei-Banaitienei už perduotą unikalią medžiagą.

Visus, norinčius susipažinti su V. A. Jonyno gyvenimu ir kūryba, kviečiame apsilankyti MLLM internetiniame puslapyje ir peržiūrėti jam skirtą virtualią parodą. »»

Parengė muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė