Janinos Degutytės (1928–1990) gyvenimas nelepino. Sunki vaikystė su taurelės nevengiančia mama, anksti žuvęs tėvas, jau paauglystėje pristojusi sunki liga... Gal todėl beveik visose nuotraukose poetė atrodo rimta, susimąsčiusi, ar net piktoka. Tarp visų Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų rašytojos nuotraukų ši – vienintelė, kurioje moters veide galima matyti šypseną. Gyvūnai juos mylintiems žmonėms dažnai suteikia teigiamų emocijų, tad nenuostabu, jog katytė Kleopatra šypseną kėlė ir J. Degutytei.

Dažniausiai rašytojo vidinį pasaulį, jo požiūrį į įvairius dalykus ir santykį su žmonėmis geriausiai perteikia jų laiškai, rašyti artimiesiems. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma daug J. Degutytės prirašytų laiškų. Matyt, didelę gyvenimo dalį priversta leisti gulėdama – sveikata ne visada leisdavo net pereiti per kambarį – ji visus savo išgyvenimus, džiaugsmą ir liūdesį sudėdavo į laiškus.

J. Degutytė artimai bendravo su keletu buvusių bendramokslių, su kuriomis kartu studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, išsiskyrimo laikotarpiais rašydavo laiškus dailininkei Bronei Jacevičiūtei, su kuria dėl paprastesnės buities ir tarpusavio supratimo gyveno kartu. Nepamiršdavo parašyti ir mamai į Kauną. Artimus santykius palaikė su pussesere Lilijana Bedarfaite-Žukauskiene, o kartu ir su jos dukromis. Ypač mylėjo Rūtelę, kurią vasaromis ne tik pasiimdavo pas save, bet jai rašydavo atskirai. Nesukūrusi savo šeimos, J. Degutytė Rūtelei skirtą korespondenciją pasirašydavo kaip „močiutė Janina“. Viename tokių laiškų plačiau pasakoja ir apie katytės nuotykius, kuri, matyt, sukeldavo ne tik džiaugsmo ir malonių akimirkų, tačiau užduodavo ir rūpesčio. „Rašau Tau laišką – liūdną liūdną... Vakar naktį mūsų katytė iškrito pro langą... Jau buvo apie 12 val., ruošiaus eiti miegoti – žiūriu, katytė iš paskos neseka. Ieškojau, šaukiau – niekur nėra, supratau, kad iškrito, į balsą mano atsilieptų kad ir kur būtų pasislėpus“. Laimei, katytę rado gyvą, tik smarkiai susitrenkusią: „Gyva, bet visa drebėjo, įsikibus į atlapus, o iš burnytės varvėjo kraujas... Nosytė kruvina ir baltasis smakriukas su dideliu kraujo lašu /.../ taip ir praleidom bent valandą – sėdėdamos, tupėdamos, ir vis žiūrėjom, kaip ji greit ryja kraują kad neuždustų“. Smulkių gyvūnų veterinarijos klinikų anksčiau nebuvo lengva rasti, tad augintinių šeimininkams dažnai tekdavo suktis patiems. Pasitelkus meilę ir išradingumą, gyvūnėliui pavyko padėti: „Du kartus dėjau su vata prie nosytės barsuko taukus. Paryčiais užmigo įkišusi man į pažastį karštas karštas letenėles /.../ Daviau 2 šaukštus grietinėlės su šaukšteliu trynio – viską išlakė iki dugno. Labai apsidžiaugėm su Brone. Jei valgo, vadinasi, turėtų pasveikti“.

Šis įvykis aprašytas ir knygelėje vaikams „Nepalik manęs“, kur tikrosios katytės Kleopatros prototipė pavadinta Juodanosyte. Knygelę apie kačių šeimyną galima laikyti autobiografine. Joje pasakojama apie vasaras kaime ir žiemas Vilniuje, apie šalimais esančius gyvūnus ir jų santykius, o kad rašytoja tikrai išsirinkusi ne patį gražiausią ir meiliausią kačiuką „Sidabrėlį“, o daug paprastesnę jo giminaitę taip pat esanti tiesa.

Kiekvienas, auginantis naminį gyvūnėlį žino, kad visgi visus rūpesčius ir vargą atperka jų meilumas ir besąlygiška meilė. Tad net ir gyvenimo negandų prispaustai J. Degutytei žiūrint į meiliąją katytę Kleopatrą, matyt, norėjosi tik šypsotis. Gaila, kad tokių progų rašytojos gyvenime buvo nedaug.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė