Išeivių rašytojų archyvalijos pateikia įdomių detalių, praskleidžia vieną ar kitą jų gyvenimo faktą. Nuotraukoje užfiksuotas retas, įspūdingo formato ir grožio dokumentas liudija apie rašytojos Julijos Švabaitės-Gylienės (1921–2016) studijas Paryžiuje. Įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą, ji gavo stipendiją ir išvyko studijuoti prancūzų kalbos į Prancūzų sąjungos (Alliance Francaise) institutą. Sėkmingą baigimą vainikavo šis diplomas, suteikiantis teisę dėstyti prancūzų kalbą mokyklose. Dokumentą pasirašė prezidentas, žymus rašytojas Georges Duhamelis.  

J. Švabaitė gimė Suvalkijoje, Čyčkuose (Vilkaviškio rajone), vėliau su tėvais persikėlė į Didžiųjų Šelvių kaimą. Kūrybinis kelias prasidėjo Vilkaviškio gimnazijoje. Pirmuosius eilėraščius spausdino mokykliniame laikraštėlyje, vėliau žurnaluose „Ateitis“, „Ateities spinduliai“. Įsitraukė į ateitininkų draugiją, literatų būrelį, kurių vienas pagrindinių organizatorių buvo būsimas poetas – K. Bradūnas. J. Švabaitė tapo dažna viešnia ir kito kaimyno, rašytojo A. Vaičiulaičio, namuose, kuriuose labiausiai traukė turtinga biblioteka. Itin domino knygos prancūzų kalba, todėl puoselėjo svajonę ją studijuoti. Metai Prancūzijoje suteikė ne tik kalbos, bet ir Vakarų Europos kultūros žinių. Grįžusi į Lietuvą J. Švabaitė tęsė studijas Vilniaus universitete, lankė profesoriaus V. Mykolaičio-Putino paskaitas ir jo rengiamą seminarą.

1944 m. su vyru Jurgiu Gyliu pasitraukė iš Lietuvos. Klajonių kelias driekėsi per Europos, Australijos ir Amerikos kontinentus. Įvairiose gyvenimo situacijose rašytoja neprarado vilties, puoselėjo lietuvybę, mokytojavo. Kūrybiniame kraityje per dešimt knygų: romanas, apysaka vaikams, humoristinių vaizdelių knyga, tačiau mėgiamiausias žanras – poezija. Jai liko ištikima nuo pirmosios knygos „Vynuogės ir kaktusai“, išleistos 1963 m. Čikagoje, iki paskutinio rinkinio „Ant vėlių suolelio“, išėjusio 2007 m. Lietuvoje.

Nuotraukoje užfiksuota laiminga studentė Paryžiuje. J. Švabaitė-Gylienė rašė: „Poezija – tai antrasis mano gyvenimas, tai tarytum terapija. Tačiau neturiu tos palaimintos dovanos, kad štai atsisėdi ir jau gimsta naujas eilėraštis. Tai sunkus, sunkus kelias, kartais išnešioji vieną kitą eilutę mėnesius, metus, kol susirikiuoja į eilėraštį, ir tai nesijauti juo patenkintas. Kurti dažnai paskatina konfliktas su savimi, su aplinka, kartais koks užgaulus žodis, nusivylimas žmogumi, koks sakinys, žinutė iš laikraščio, Tėvynės ilgesys, vargonų giesmė, liaudies daina“.

Pasakodami apie įdomų J. Švabaitės-Gylienės rinkinio eksponatą, norime priminti, kad gegužės 21 dieną sukanka 100 metų nuo rašytojos gimimo. Netrukus skaitytojai galės susipažinti su jai skirta virtualia paroda, o rudenį pakviesime rašytoją prisiminti muziejuje. 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė