Žurnalistas, rašytojas Bronys Raila (1909–1997) paskyrė savo gyvenimą lietuviško žodžio tarnystei: „Niekad nepavargau skirti savo laiką ir darbą kultūros primato dėsniui ryškinti ir sąmonėje ugdyti. Ir toliau tikiu, kad tai pats kiečiausias pamatas ir stipriausias ginklas mūsų tautai išlikti, savitumą išlaikyti, valstybinę nepriklausomybę ir laisvę atrungti,“ – rašė 1990 metais knygoje „Egzodo biografijos“.
Lietuvos kultūriniame pasaulyje nerasime kito tokio žmogaus, kuris nuo pirmųjų iki paskutiniųjų gyvenimo dienų nepaleido plunksnos iš savo rankų, plačiai darbavosi spaudoje: rašė politinėmis, istorinėmis temomis, aptarinėjo kultūrinius, literatūrinius įvykius, rašė knygų, spektaklių pastatymų, parodų recenzijas. Dar daugiau – atsidūręs Amerikoje ne tik rašė, bet ir kalbėjo radijo laidose aktualiomis temomis: „Nuo 1975 metų pradžios reguliariai ruošiau ir kalbėjau į Lietuvą per Laisvės, vėliau per Laisvosios Europos radijo siųstuvus glaustos apimties (5–7 minutės) komentarus apie sovietinę politiką Lietuvoje, jos kultūros skaudulius, rezistencijos problemas ir kt.“
B. Railos archyviniame rinkinyje, saugomame Maironio lietuvių literatūros muziejuje, rasime ne vieną dokumentą, patvirtinantį jo priklausymą įvairioms profesinėms organizacijoms: 1935 metais įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą, vėliau, pasitraukęs į Prancūziją, įsitraukė į 1948 metais Hanau įkurtos tos pačios sąjungos gretas; buvo PEN klubo narys.
Nepriklausomoje Lietuvoje žurnalistikos studijų nebuvo. B. Raila, siekdamas profesionalumo, studijavo vokiečių, prancūzų amerikiečių žurnalistikos mokslus. Gilino žinias Paryžiaus universiteto Tarptautinių mokslų institute. Išduotas dokumentas byloja, jog 1937–1939 metais buvo „Lietuvos Aido“ specialusis korespondentas Paryžiuje ir Vakarų Europoje.
B. Raila buvo redaktoriumi, sekretoriumi, redkolegijos nariu ar paprastu bendradarbiu įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, bet daugiausia liberalios ir tautininkų srovės spaudoje. Pirmieji žingsniai profesinėje srityje žengti 1923 metais, bendradarbiaujant „Lietuvos“ dienraštyje; redaktoriaus rupią duoną valgė Panevėžyje 1926 metais, redaguodamas „Panevėžio balso“ laikraštį. Vėliau bendradarbiavo „Naujajame žodyje“, „Dienoje“, „Studento“, „Žaizdro“ ir „Trečiojo fronto“ leidiniuose. Buvo „Mūsų krašto“ vyr. redaktoriumi; „Vairo“ redakcijos sekretoriumi, „Lietuvos aido“ dieninės laidos ir užsienio politikos redaktoriumi; Šiaulių „Tėviškės“ savaitraščio teatro kritiku. „Minties“ laikraštyje įvedė savotiškus vedamuosius, pavadintus „Akimirksnių kronika“ (tą patį žurnalistinį žanrą plėtojo ir „Dirvoje“, leistoje Amerikoje). Buvo „Vienybės“ redaktoriumi Brukline; „Nemuno“ žurnalo redakcinės kolegijos nariu. Daugiau nei penkerius metus buvo Anglijoje leidžiamo „Santarvės“ žurnalo redkolegijos narys ir specialusis atstovas Amerikoje.
B. Raila visus savo darbus sudėjo į atskiras knygas, kurių išėjo per dvidešimt. Daugiau nei po penkiasdešimties sovietinės okupacijos metų jis sutiko pasidalinti su tėvynainiais savo ilgamete žurnalistine patirtimi. 1995 metais Vilniuje buvo išleista jo knyga „Rašalo ašaros“: „Tai savotiška chrestomatija žurnalistams arba šios profesijos siekiantiems.“
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė