S. Santvaro rinkinyje – daugiau kaip dvi dešimtys žymaus litvako, Lietuvos smuikininko, vieno pirmųjų lietuvių pramoginės muzikos populiarintojų, Michelio Hofmeklerio laiškų. Nuo ankstyvos jaunystės, nuo pažinties Kaune, jiedu buvo artimi bičiuliai, neužmiršę vienas kito per visas sudėtingas karo negandas. Pirmasis bičiulio, smuikininko Miko, pasirašinėjusio Mykolo vardu, laiškas atskriejo apie 1945-1949 m. iš Vokietijos, Fiurstenfeldbruk vietovės netoli Miuncheno: „Mielas Stasys! Kaip matai, aš esu gyvas!“ Išties, buvo svarbu pranešti, jog, būdamas žydų tautybės, išlikai netgi Dachau koncentracijos stovykloje... Tačiau nėra žinoma apie šių dviejų menininkų bendrystę iki 1958 metų.

1957 metų spalio 17 d. „Dirvoje“ publikuotas V. Banaičio interviu su M. Hofmekleriu. S. Santvaras perskaitęs sužinojo, jog jaunystės bičiulis dėl sunkios plaučių ligos iš Vokietijos negalėjo išvykti į JAV, 1949 m. emigravo į Izraelį, kur vėl tapo žymiu muzikantu ir gyveno iki 1955 metų, kol sunkiai susirgęs neteko darbo.  Norėdamas paskubinti invalidumo pensijos skyrimą, išvyksta  į Vokietiją ir apsigyvena Miunchene, t.y. netoli Dachau, kur tik per stebuklą išliko gyvas. Interviu M. Hofmekleris viltingai ištaria: „Ir aš kažkaip instinktyviai žinojau, kad susiradus savo žmones lietuvius bus man daug lengviau ant dūšios. Ir nebenoriu, kad kontaktas su mano žmonėmis lietuviais nutruktų. Dėkui už tai, dirbsiu ir rinksiu medžiagą kaip kadaise Kaune – nes mano sieloj šiandien ir vėl šventė!..”

Žinoma, S. Santvaras, apsidžiaugia aptikęs ženklus apie artimą bičiulį. Numanydamas, jog „Dirva“ pasiekia M. Hofmeklerį, parašė atvirą laišką – S. Santvaro laiškas Mikui Hofmekleriui: „Neįspėjamas ir neįžvelgiamas rytojus blaško ir mėto mus, kaip skiedras įaudrinti vandenys. Argi prieš 17-18 metų mes nors pagalvojom, kad ateis diena, kada vienas kito nepajėgsim sutikti ir surasti? Atrodė, mielojoj Lietuvoj patekėjo mūsų saulė, ten, žaliose Nemuno pakrantėse, jinai ir nusileis. Bet daug mūsų vilčių, daug sumanymų nelemti įvykiai sudaužė, ir mūsų rytojus nebuvo tas, kurį tikėjom. <...> Mielas bičiuli Mikai, nekartą aš Tave prisiminiau, nekartą apie Tave kalbėjau su savo artimaisiais draugais, nekartą bandžiau pasinerti į Tavo kančias, kurioms prasmę ir pateisinimą surasti nėra įmanoma. Galime nebent giliai ir sopulingai atsidusti, kad mūsų dienom atsiranda tautų ir žmonių, tokių piktų, kaip džiunglių žvėrys. <...> Gaila, labai gaila, kad nėra Tavęs Amerikoj. Čia tikrai dar Tu galėtum ką nors nuveikti, čia Tu išgirstum, kad Tavo sukrautu palikimu mes ir dabar gyvenam. Savo įgrotas plokšteles Tu išgirstum privačiuose butuose, savo muziką Tu išgirstum radijo bangose, nes gausios šio krašto liet. radijo valandos iki šiol naudojasi Tavo puikiais darbais. <...> Ak, per trumpas buvo mūsų laikas, bet priežastis glūdi ir tame, kad ten, tose aukštosiose mūsų muzikinio gyvenimo sferose, neatsirado kitas Mikas Hofmekleris, kuris būtų taip subtiliai pajutęs gyvenimo pulsą ir būtų pasistengęs sutelkti į plokšteles lobius, kurie tikrai buvo nemenki ir anaiptol ne bespalviai. Na, bet ne iš mano vieno lūpų dėkui, Mikai, Tau už tai, ką Tu mums esi sukūręs ir atidavęs.“

S. Santvaro rinkinyje saugomas 6 puslapių rankraštis su taisymais – „Stasio Santvaro laiškas Mikui Hofmekleriui“. Tyrinėjant rinkinį paaiškėjo, jog atvirumu sukrečiantis rankraštis pirmiausiai buvo parašytas tarsi straipsnis, skirtas publikuoti spaudoje. 1958-01-02 publikuotas laikraštyje „Dirva“ pavadinimu „Tegu Tavo smuiko stygom bėga Lietuvos meliodija...“. Tikėtina, jog vėliau jis buvo persiųstas laišku, nes rankraščio prieraše bičiulis Mikas raginamas atsiųsti enciklopedines žinias apie savo šeimos narius, reikalingas Lietuviškos enciklopedijos papildymui.

Ir vėlesniuose laiškuose, rašytuose 1960-1962 m. atsiveria jų artimas ryšys, S. Santvaro rūpestis draugu iki pat jo netikėtos mirties 1965 m. vasario 2-ąją...

1965 m. vasario 12 d. „Dirvoje“ paskelbtame nekrologe S. Santvaras rašė“ „Mykolas Hofmekleris mirė, bet jo muzika tebeskamba. Manyčiau, kad visi lietuviškų radijo valandų vadovai, kurie tiek sykių naudojosi be jokio atlyginimo jo įgrotom plokštelėm, šia liūdna proga turėtų mirusio smuikininko paminėjimui skirti nors po dešimt minučių. Tai būtų mūsų, Amerikoj gyvenančių, padėka tam, kuris pasirūpino, kad lietuviai būtų gyvi ir pramoginės muzikos žanre... Tau, Mikai, tegu būna lengva vokiečių žemė, kurioj Tu gyvenai, kentėjai, kurios žmonių niekad neniekinai, kur baigei ir šią trumpą gyvenimo kelionę...“

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė