Sigitas Geda (1943–2008) unikalaus talento poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, daugiau nei 50 poezijos knygų suaugusiesiems ir vaikams autorius, pasak literatūrologo Rimanto Kmitos, „turėjęs tūkstantį veidų“. Šiemet būtume šventę S. Gedos 80-metį, ta proga norisi pažvelgti į autoriaus rinkinį, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ir pabandyti įminti tokio daugialypiškumo paslaptį. Nesuklystume sakydami, kad Sigito Gedos charakterį, likimą, kaip ir daugelio kūrėjų, sąlygojo vaikystės aplinka, genetinis kodas, įdiegtos vertybės.

Prieš jūsų akis įdomus eksponatas – sena nuotrauka, daryta lygiai prieš keturiasdešimt metų, artėjant tėvo dienai... Nuotrauka įdomi ir unikali – vertikali, didelio formato 29 x 19 cm, nespalvota, fotografuota 1983 m. fotomenininko Romualdo Rakausko. Tokio tipo fotografijų yra išlikusios vos kelios.

Nuotraukos centre – Sigitas Geda su tėvu Zigmu Geda – iš pirmo žvilgsnio svetimu jam žmogumi: vargo išvagotu veidu, nesuvarstytais kaliošais, nutrintais džinsais, smilkstančia cigarete darbo nebijančiose rankose, sėdintys ant suoliuko, priešais gimtuosius namus Lazdijų raj., Paterų km. Troba ir aplinka – autentiški, nenugludinti, nesumeluoti, alsuojantys to meto realybę.

Tačiau Sigitas su tėvu buvę artimesni ir panašesni tiek fiziškai, tiek dvasiškai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: panašus kūno sudėjimas, laikysena, rūstoki veido bruožai, abiejų plaukai jaunystėje buvę juodi, tankūs, garbanoti... Ir pasak V. Daujotytės, „[S. G.] tikriausiai jautė su juo prieštaringos prigimties artimumą: „Strazdas“ skirtas Tėvui“.

Tėve, kam daužai tu
Savo seną galvą?
Man tavęs labai,
Pranciškau, gaila...

Atmeni – žuvaudavom,
Pievoj vartaliojomės...
Tėve, rublį davė
Kunigas kelionei...

Tėve, tu jau žilas... –
Žydi obelis –
Joškė – senas žydas
Verkia už kelis.

Skruzdėlės raudonos,
Saulė ir būžys,
Vandenys ir duona –
Viskas nebūtis.

(S. Geda. Strazdas. Vilnius, 1967, p. 49–50)

S. Gedos tėvas Zigmas (1910–2000), buvęs mažažemis valstietis, turėjęs 5 ha žemės, po kolektyvizacijos dirbęs kolūkyje, gavo iš sovietų valdžios dar 5 ha. Buvo raštingas, išlikę keli jo rašyti laiškai Vilniaus universitetui, dėl sūnaus Sigito reikalų. Šeimoje be Sigito augo dar 6 vaikai: Gintė, Antanas, Irena, Nijolė, Janina, brolis Algis (anot V. Daujotytės, 14 m. žuvęs, nuskendęs ar nusiskandinęs).

Gedų šeima vertėsi sunkiai ir skurdžiai, tačiau vaikai nuo mažumės kartu su tėvais dirbę įvairius žemės ūkio darbus, per juos perėmė ir vertybes, lydėjusias visą gyvenimą. Po dvejų metų nuo šios nuotraukos atsiradimo, S. Geda užsimena, kad viena svarbiausių vertybių jam buvusi „nepasidaryti gėdos prieš žmones“. S. Gedos aštuntos klasės auklėtoja Marytė Miliauskaitė prisimena: „Sėdi sau vidutinio ūgio berniukas, juodų plaukų, panarinęs galvą, išsiėmęs nešvarų sąsiuvinį, pats taip pat apsirengęs abejotino tvarkingumo drabužiais. <...> Priėjau prie jo ir pradėjau gėdinti. <...> Jis, nuleidęs galvą, tylėjo ir atidžiai išklausė visus mano pamokymus. Paskui tarė: – Tai kad, auklėtoja, mes sudegėm. Namuose neturim kur rašyti. Rašau ant kelių, kartais ant rąstų. Gyvename pašiūrėje. Mūsų viskas sudegė: ir stalai, ir drabužiai. Mes atstatome namą...“ (R. Kmita. Ugnies giesmės. Vilnius, 2022, p. 35).

Tačiau skurdas ir vaikystėje patirti sunkumai nesutrukdė jaunuoliui mokytis – buvęs gabus mokinys, darbštus, klasės seniūnas, įvairių mokyklos renginių sumanytojas ir dalyvis, jau mokykloje publikavęs pirmuosius eilėraščius ir susilaukęs sėkmės. Vėliau, būdamas brandus ir pripažintas poetas, sakė: „Nieko gražesnio aš neturėjau. Ir dabar patys gražiausi mano sapnai – iš vaikystės“ (ten pat, p. 26), o apie tėvą ne kartą pagalvojęs: „Kaži koks gyvenimo graudulys jo kaulėtam veide“ (S. Geda. Vasarė ajero šneka. Vilnius, 2008, p. 64).

Tikimasi, kad šis įdomus eksponatas paskatins prisiminti gyvus Tėvus, ištariant jiems gerą žodį, o jau mirusius – šviesioje maldoje.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė