Kiekviena tauta saugo ir puoselėja savo tradicijas. Jos gali būti pačios įvairiausios, keisčiausios, įdomios savo neįprastumu. Senosios Europos tautos, tokios kaip Vokietija, savo istoriją skaičiuoja nuo neolito laikų. Seniausia žinoma gyvenvietė dabartinės Vokietijos teritorijoje atsirado maždaug prieš 700 000 metų, o pastovieji gyventojai įsikūrė prieš 500 000 metų. Istorija nebuvo vientisa ar neskausminga, kartų kartos kūrė Vokietiją ir jos tradicijas.
Vienas iš tautos požymių – kalba. Vokiečiai savo kalbą puoselėjo ir saugojo, fiksavo daugybėje leidžiamų žodynų. Atrodo, kas galėtų būti įdomaus tokių akademinių spaudinių leidyboje?
Vokiečiai nuo seno mėgo leisti septynių kalbų žodynus, o kiekvieno septynkalbio žodyno atsiradimą inspiravo skirtingos priežastys. Vienas seniausių tokių žodynų – „Technisches Polyglott – Onomasticum oder Wȍrterbuch“, sudarytas Jozefo Vuko, 1864 metais išleistas Trieste, Osterr., LLoydo leidykloje. Žodyno tikslas – pateikti dvasininkų hierarchines pareigybes, civilių ir kariškių, kitų savo srities profesionalų, menininkų ir amatininkų, su giminyste ir santuoka siejamus pavadinimus. Tai įgalino savarankiškai palyginti vokiečių kalboje esančius pavadinimus su egzistuojančiais kitose šešiose kalbose: prancūzų, anglų, slovėnų, lotynų, italų ir graikų kalbose, atsižvelgiant į šiose valstybėse įteisintą dialektą.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas septynių kalbų žodynas „Sieben Sprachen Wȍrterbuch: Deutsch/ Polnisch/ Russisch/ Weiɮruthenisch/ Litauisch/ Lettisch/ Jiddisch“. Herausgegeben im Oberbefehlshabers Ost. Verlag: Presseabteilung des Oberbefehlshabers Ost fűr den Buchhandel: Verlag: Otto Spamer in Leipzig, 1918 j.“ [„Septynių kalbų žodynas vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, lietuvių, latvių, žydų. Išleistas vyriausiojo Rytų vado įsakymu, Vyriausiojo Rytų vado spaudos skyriaus knygų prekybai leidykloje: Oto Spamerio spaustuvėje Leipzige, 1918 m.]
Žodynas įdomus kaip kalbotyros faktas, nesureikšminant jo istorinio konteksto. Šioje leidykloje leisti spaudiniai nuo 1842 iki 1945 metų, dėl tam metui būdingos politinės-ideologinės orientacijos, nėra reklamuojami pačioje Vokietijoje, bet egzistuoja skaitmeninimo projekte „Springer Book Archives“ („Springerio knygų archyvas“) ir prieinami bibliotekose moksliniams tyrinėjimams. Žodyno tiesioginė paskirtis buvo Vokietijos okupuotose administracinėse teritorijose susikalbėti su vietos gyventojais ir suprantamai pateikti Vyriausiojo Rytų vado administracinių institucijų pranešimus. Vertimų biuras turėjo nuveikti milžinišką darbą, išvardintose kalbose suvienodinant žodžių, posakių reikšmes, kad jos turėtų atitikmenis vokiečių kalboje. Daugelyje aptariamų kalbų trūko daugybės posakių, tekdavo sudaryti naujus: vienai kalbai trūko teisinių terminų, kitai žemės ūkyje naudojamų žodžių, trečiai – pramoninių ar karinių terminų, o visoms kartu paėmus, sąvokų, atsiradusių naujais, spartaus mokslinio-techninio progreso laikais. Prie šio enciklopedinio žodyno nedirbo specialistai kalbininkai. Jį rengė eiliniai vertėjai ir tarnautojai, dirbę šių kalbų paplitimo teritorijose, dėl to į jį pateko ir tokių žodžių, kurie filologams skamba tiesiog barbariškai. Šie žodžiai dar turėjo įgyti egzistavimo teisę.
Palengvinant vieningų savo reikšme žodžių svetimose kalbose fiksaciją, kalbas bandyta sugrupuoti: rusų–lenkų iš vienos pusės, latvių–lietuvių iš kitos pusės ir į jas žiūrėti kaip priklausančias viena kitai. Lietuvių ir latvių kalbos, nors ir vienos seniausių Europoje, bet faktiškai orientuotos į žemės ūkį, todėl joms itin trūko žodžių iš teisės, karybos ir gyvenimo administravimo, juos teko naujai sukurti, pagrindu paėmus kalbos pavyzdžius iš laikraščių „Dabartis“ ir „Dsimtenes Sinas“. Tai sudarė galimybę atsirasti šiek tiek dirbtinoms kalboms, kurių naujieji žodžiai rizikavo neprigyti realiame gyvenime.
Slavų kalbose – rusų ir lenkų, iškilo kitų sunkumų, jos turėjo žodžių atitikmenis vokiečių kalboje, bet prieiti prie kalbinių šaltinių, esančių šių šalių bibliotekų saugyklose dėl karo nebuvo galimybių. Net baltarusių kalboje, kurios ortografija ir leksika susietos su rusų ir lenkų kalbomis, iškilo sunkumų būtent dėl šių panašumo. O mažai tyrinėta jidiš kalba, turinti itin daug dialektų ir susiformavusi iš vidurio vokiečių aukštaičių (X–XIV a.) tarmės, kaip tik tuo metu buvo reformuojama ir sisteminama, taip pat darbą apsunkino teritorinis jidiš kalbos vartotojų išsisklaidymas, bei skoliniai iš hebrajų, lenkų ir rusų kalbų.
Šis karo metais išleistas žodynas, nebuvo pirmaeilis vertėjų biuro darbas. Jį leidžiant nebendradarbiavo ekspertai ir mokslininkai, žodžiai, posakiai žodynui buvo renkami iš okupuotose vietovėse gyvenusių žmonių ir skirti tiems patiems žmonėms juo naudotis kaip pagalbine komunikacine priemone.
Nuo 1918 metų Vokietija išleido ne vieną septynių kalbų žodyną. Paminėtini įdomesni: „Fuɮball Wȍrterbuch in 7 Sprechen“, Bielefeld, Verlag Peter Rump GmbH, 2006 j. („Futbolo 7 kalbų žodynas“. Biefeldas, Peterio Rumpo GmbH leidykla, 2006 m.), vokiečių, ispanų, prancūzų, italų, anglų ir turkų kalbų žodynas, skirtas keliaujantiems futbolo fanams. Vienas iš naujausių ir šiandien aktualiausių – Vokietijos Federalinio kalbų biuro išleistas internetinis „Corona Glossar 7 Sprachen“ žodynas. Be grynai medicininių terminų, jame yra taip pat Bundesverui aktualių techninių terminų iš medicinos paslaugų, civilinio ir karinio bendradarbiavimo. Šiuo metu žodyną sudaro 1600 techninių terminų ir jis nuolat pildomas, jį galima naudoti abiem kryptimis: vokiečių techniniai terminai verčiami į 6 kalbas: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, lenkų, olandų, svetimžodžiai verčiami į vokiečių kalbą.
Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinių saugotoja Daiva Gaižauskienė