Maironio lietuvių literatūros muziejuje, literatūros istoriko Mykolo Biržiškos rinkinyje saugoma reta nuotrauka. Tai laikraščių „Głos Litwy“ („Lietuvos balsas“) ir „Echo Litwy“ („Lietuvos aidas“) redakcija. Nuotraukoje nusifotografavę redakcijos nariai: (iš kairės) Vilniaus krašto pedagogas, literatas Vladimiras Sakavičius, signataras Mykolas Biržiška, Vilniaus krašto knygininkas ir atvirukų leidėjas Boleslovas Stadzevičius, stovi pedagogas, vertėjas Andrius Rondomanskis ir Mykolo brolis, bibliografas Vaclovas Biržiška. Priešais juos – stalelis, ant kurio padėtas laikraščio „Głos Litwy“ egzempliorius. Nuotrauka daryta 1920 m., paklijuota ant rudo kartono, kuriame galima aiškiai perskaityti trijų nusifotografavusiųjų autografus. Tai Vladimiro Sakavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Boleslovo Stadzevičiaus parašai.

Laikraštis „Głos Litwy“ („Lietuvos balsas“) – dienraštis lenkų kalba, ėjęs su pertraukomis 1919–1922 m. Vilniuje. Rašyta apie svarbiausius pasaulio, Lietuvos, Vilniaus krašto įvykius, lietuvių ir lenkų santykius, Vilniaus krašto tradicijas, skelbta Lietuvos istorijos, literatūros straipsnių, spausdinti lietuvių rašytojų kūriniai. Laikraštis lenkų administracijos daug kartų buvo uždarytas. Vietoj jo buvo leidžiami dienraščiai „Echo Litwy“ (1919 m. gruodžio–1920 m. liepos mėn.), „Dzwon Litwy“ (1920 m. gruodžio –1921 m. rugpjūčio mėn. ), o nuo 1922 m. vietoje „Głos Litwy“ ėjo dienraštis „Litwa“.


Laikraščio „Głos Litwy“ redaktoriumi ir leidėju buvo M. Biržiška, kuris nuo 1907 m. gyveno Vilniuje. Mykolas Biržiška – aktyvus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, dalyvęs dar 1905 m. daktaro Jono Basanavičiaus iniciatyva sušauktame Pirmajame lietuvių tautos atstovų suvažiavime Vilniuje. M. Biržiška priklausė organizatorių grupei, sukvietusiai Lietuvių konferenciją Vilniuje, kuri išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą. Ši taryba 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomos Lietuvos valstybės aktą. Po aktu yra ir M. Biržiškos – vieno iš 20 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų – parašas.

Nuo 1908 m. M. Biržiška tampa Lietuvių mokslo draugijos, įkurtos Vilniuje, nariu ir vicepirmininku (pirmininkas – Jonas Basanavičius). Draugijoje jis skaitė pranešimus apie lietuvių rašytojus ir juos spausdino draugijos žurnale „Lietuvių tauta“. Mykolą Biržišką reiktų laikyti ir pirmosios lietuvių gimnazijos Vilniuje steigėju (mokykla pradėjo darbą 1915 m.). Beje, tai buvo pirmoji vidurinė mokykla Lietuvoje su dėstomąja lietuvių kalba. 1921 m. mokyklai suteiktas Vytauto Didžiojo gimnazijos vardas, jai M. Biržiška vadovavo iki 1922 m. Lenkams okupavus Vilnių, tampa Lietuvos vyriausybės generaliniu įgaliotiniu, buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku. Vėliau apie šį laikotarpį Mykolas Biržiška kartu su broliu Viktoru Biržiška parašys atsiminimų tritomį „Dėl mūsų sostinės“. Knyga pirmą kartą išleista Londone, 1960-1966 m.

1922 m. lenkų valdžia suima M. Biržišką, kalina Vilniaus Lukiškių kalėjime, o po to ištremia į Lietuvą. Tada ties Vieviu Lietuvos kariuomenei buvo perduoti 33 Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjai, vėliau pasivadinę „33-jų, ištremtų iš Vilniaus, draugija“. Tarp ištremtųjų buvo ir kitas laikraščio„Głos Litwy“  redakcijos narys Andrius Rondomanskis. O redakcijoje dirbęs Vaclovas Biržiška, lenkams įsiveržus į Vilnių, 1920 m. spalio mėn. pėsčias pareina iš Vilniaus į Kauną ir iki 1923 m. tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

Sena fotografija byloja apie prieš šimtmetį buvusius įvykius, gyvenusius žmones ir jų likimus.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė