Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje fonduose saugomas 1939 metų S. Nėries (1904–1945) maisto išlaidų registravimo sąsiuvinis, kuriame poetė įrašydavo pirktus maisto produktus ir jiems išleistą pinigų sumą. Dažniausiai pirkti maisto produktai būdavo sviestas, mėsa, batonas, duona ir apelsinai, retkarčiais – silkė, dešra, šoninė, pienas, kruopos. Nors S. Nėris buvo lyrikė, mintimis atitrūkdavusi nuo žemiškų rūpesčių, ji stengėsi būti gera šeimininkė. 

S. Nėris labai mėgo kepti obuolių pyragą, juo vaišinti savo svečius. Pavasarį virdavo dilgėlių sriubą, kepdavo bulvių plokštainį. Visgi maistas nebuvo vienas svarbiausių dalykų menininkų gyvenime. Pasakojama, kad kai S. Nėris pagamindavo pietus, ji pažvelgdavo per langelius į B. Bučo skulptūros dirbtuves. Jeigu pamatydavo vyrą susikaupusį dirbant – jo netrukdydavo ir maistą palikdavo nišoje ant padėklo, kad nuo darbų atsilaisvinęs vyras galėtų pavalgyti. S. Nėris sakydavo – kai aplink skraido mūzos, žmonai vietos šalia nėra. Iš tiesų menininkai gerbė vienas kito kūrybinę akimirką: žinodami, kad mūza gali būti kaprizinga ir daugiau nebesugrįžti, stengdavosi vienas kito kūrybinio proceso netrukdyti.

S. Nėris, kaip lietuviams būdinga, buvo labai vaišinga. B. Bučo brolio Leono žmona Stasė Bučienė prisiminė, kaip 1938 metais Velykų rytą apsilankė pas poetę namuose Palemone. S. Nėris svečius priėmė labai maloniai, pasodino juos už pačios puikiai paruošto šventinio stalo, ant kurio puikavosi margučiai, poetės pagamintas tortas, skanūs pyragaičiai. Leonas Bučas, su žmona gyvenęs netoli brolio sodybos, taip pat patvirtino, kad S. Nėris buvo labai darbšti, šeimyniška. Dažnai grįžusi po darbo ji tvarkydavo kambarius, virdavo valgį.

Parengė S. Nėries ir B. Bučo namų-muziejaus rinkinių saugotoja Viktorija Seredžiūtė