S. Nėries memorialinio muziejaus fonde saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuota tradicija Panevėžyje mokiniams sodinti medelius. Apie medelių sodinimą Panevėžio valstybinėje mergaičių gimnazijoje mokinių atsiminimus yra užrašiusi Teresė Bukauskienė: „Gimnazijoje sodinami medeliai. Vyresniųjų klasių mokinėms paskirta užsodinti alėją. Penktokės nepatenkintos. Jas nugrūdo į patvorį prie šiaurinės tvoros. Bačinskaitė, jų auklėtoja, pilku apsiaustėliu, su berete, irgi nešiojasi kuolelį, kuriuo išdurdavo duobutes, kad kuo patogiau būtų sodinamų eglaičių šaknims. Mergaitės stengiasi... Baigusi sodinti, klasė fotografuojasi. Visos spraudžiasi, lenda atsisėsti kuo arčiau auklėtojos.“ Nuotraukoje mokytoja Salomėja Bačinskaitė-Nėris sėdi iš kairės ketvirta.
Kam teko aplankyti Salomėjos Nėries memorialinį muziejų, tam turėjo atmintyje išlikti ir didelis sodas prie namo. Tiesa, obelys jau senutės, greit savo aštuoniasdešimtmečių sulauksiančios, bet kas antrus metus pavasarį gražiai sužydi, o rudenį džiugina savo skaniais obuoliais.
Sodyboje yra ir kitokių medžių. Kaimynystėje gyvenusi Albertina Taujenytė pasakojo, kad Salomėja ateidavo pas jos tėtį Taujenį daugiausia „ūkiškais reikalais“, kada vyko statyba ir sodybos apsodinimas. Patiko jai pušis ir kiemo viduryje buvusi „kliomba“. Tai ji pas save prisodino pušaičių ir apvalų gėlyną, pilną saulučių ir našlaičių, kieme įrengė. Taujenis padėjo išplanuoti sodą bei parinkti obelų rūšis, kurių pats daugiausia turėjo, anot A. Taujenytės, tai – „sierinkinės, alyvinės, antaninės, lietuviškas pepinas“. Šlaitus Bučai apsodino lazdynais ir kitais įvairiausiais medžiais, kokius galima rasti mūsų miškuose.

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus vedėja Ina Aleksaitienė