Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namų-muziejaus fonde, be kitų eksponatų, saugomi B. Bučui priklausę daiktai, meno kūriniai. Labai įdomūs jo eskizų albumai. Vienas jų – 1928–1929 metų, kai jaunasis menininkas studijavo Belgijoje Briuselio karališkoje dailės akademijoje. Albume – daugybė aktų ir bendramokslių palinkėjimų įvairiomis kalbomis. Kitas albumas iš vėlesnio studijų laikotarpio. Viename lape – paties skulptoriaus ir būsimos žmonos Salomėjos portretai. Lapo apačioje poetės ranka užrašyta: „Paris quai St. Michel 1, Notre Dame Hotel 1936. XI. 12 d.“ Lygiai po mėnesio – 1936. XII. 12 d. pora Paryžiuje susituokė. Ar prieš tai šventė savo gimtadienius, nežinia. Juk abu gimę lapkričio mėnesį – 17 ir 18 dienomis, tik ne tais pačiais metais. B. Bučas be dienos vieneriais metais vyresnis.
Į Paryžių sužadėtiniai vyko iš Panevėžio, Bernardui Bučui gavus Lietuvos Švietimo ministerijos stipendiją pasitobulinti. Skulptorius studijavo Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje skulptūrą iš akmens ir marmuro ibei Taikomosios dailės aukštojoje mokykloje gilinosi į spalvoto betono, mozaikos bei freskos sritis. Tuo tarpu S. Nėris lankė prancūzų kalbos kursus, grožėjosi šio Vakarų Europos miesto kultūriniais objektais, kūrė eilėraščius, eiliavo „Eglę žalčių karalienę“. Tuomet parašė eilėraštį ir apie mažąją gėlių pardavėją:
Ruduo Paryžiuj. — Šlapia.—
Bulvaruose šviesu.—
„Štai gėlės! Gražios! Kvepia!..
Tik dvidešimti sū!
Čia baltos, čia raudonos —
Taip mėgiamos visų.—
Nevalgiau šiandien... Ponai!
Tik dvidešimti sū!“ (...)
Į Paryžių atvykusi poetės draugė rašytoja Petronelė Orintaitė prisiminimuose rašo: „Juodu gyveno vos už keleto blokų nuo manęs pigiame viešbutėlyje. Kambarys apšepęs, tamsokas, bet gana patogus – ramioje vietoje, pigus, su šilto vandens kranu. Saliutė, ant stalo pasistačiusi mažą spiritinę viryklėlę, gamindavo vakarienę – šį tą šeimininkavo, stengėsi vaišinti vyrą ir mane. Paskiau skaitėme bendrai laikraščius, laiškus iš Lietuvos. Ėjome kartais į teatrą, kiną, muziejus lankėme. Mėgome pakeliui užsukti į Nėtre Dame: Bučas neatsistebėjo įdomia statyba ir skulptūriniu menu, o mudvi itin grožėjovos siaubingomis chimerų galvomis palei išorės briaunas. Taip pat įspūdingai nuteikdavo sutemų mistika tos viduramžinės bažnyčios viduje.“
Parengė S. Nėries ir B. Bučo namų-muziejaus vedėja Ina Aleksaitienė