Senoje fotografijoje – taurus, nuostabiai gražus veidas. 1907 metais Sofija Kymantaitė dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune. Dvidešimt vienerių metų Krokuvos universiteto studentė skaitė pranešimus „Atsišaukimas į lietuves“ ir „Kaip mokyti Lietuvos istoriją“. Tuomet jos atidžiai klausėsi lietuvės sodietės ir inteligentės. „Mes esame tamsios, neapšviestos, skriaudžiamos. Mums reikia mokslo ir šviesos“, – įtaigiai kalbėjo jaunutė pranešėja. Prezidiumo pirmininkė G. Petkevičaitė-Bitė džiaugėsi išvydusi pirmąją universiteto studentę lietuvaitę: „Sužibėjo ji man tada kaip pirmas spindulys, pranašaująs tėvynei ir moterims šviesesnį rytojų.“
Suvažiavime taip pat kalbėjo Žemaitė, M. Pečkauskaitė, O. Pleirytė-Puidienė. Tarp kunigų sukinėjosi Vaižgantas, pirmasis S. Kymantaitės lietuvių kalbos mokytojas. Jis nusivežė trylikametę Sofiją į pirmą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, širdyje uždegė meilę Lietuvai ir užgintam žodžiui. Vaižgantas rašančią išsilavinusią lietuvaitę pakvietė dirbti „Vilties“ redakcijoje Vilniuje, kur ji susitiko savo būsimą vyrą.
Kitoje nuotraukoje matome 1914 m. užfiksuotą jauną našlę Sofiją Čiurlionienę (dešinėje) kartu su jauniausia vyro seserimi Jadvyga Čiurlionyte.
Dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite 1909 m. Deja, mylinčių talentingų žmonių laimė truko neilgai. Vos dvidešimt penkerių Sofija Čiurlionienė liko našlė.
Visuomenei tarnavo iki mirties, kaip ir jos mokytojas Vaižgantas. Sofija Čiurlionienė buvo  rašytoja, vertėja, pedagogė, skaučių vadė, Lietuvos vyriausybės Tautų sąjungos narė – viena aktyviausių to meto kultūros veikėjų.
 

Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė