2021 m. sukanka 110 metų, kai išleistas pirmasis „Ateities“ žurnalas, susikūrė kultūrinė ateitininkų organizacija, kviečianti į religinį, dorinį ir socialinį atsinaujinimą. Salomėja Nėris buvo viena iš šios organizacijos narių. Čia ją atvedė idealų ieškojimas. Penkiolikmetė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos moksleivė Salomėja Bačinskaitė manė, kad per organizaciją galėsianti tobulinti save, o tobulėjimą tada ji suprato kaip šventumo siekimą. Beveik penkerius metus darbavosi  laikraštėlio „Ateities žiedai“ redakcinėje komisijoje, taisė ir tvarkė rankraščius, kartais perrašinėdavo tekstus, kartais jos kambarėlyje laikraštėlis būdavo ir spausdinamas. Mokslo draugės Julijos Ičkauskaitės liudijimu, „Jokio vadovaujančio vaidmens idėjinėje ateitininkų veikloje Salomėja neturėjo, apsiribojo darbu redakcinėse komisijose, savo kūrinių skaitymu susirinkimuose. Skaitydavo beletristinius, lyrinio pobūdžio vaizdelius ir eilėraščius“.
1923 m. vasario 2 d. įvyko pirmasis mergaičių ateitininkių susirinkimas. Salomėja apie tai dienoraštyje rašo: „Atsiskyrėm nuo bernaičių tam, kad tiek laiko snaudę, tylėję, galėtume veikti“. Poetė buvo išrinkta į mergaičių kuopos valdybą. Per pusmetį įvyko aštuoni kuopelės susirinkimai. Buvo perskaityti aštuoni referatai. Salomėjos Bačinskaitės paruoštas referatas vadinosi „Memento mori!..“ Referato tikslą ji apibrėžė taip: „Pažinkime, draugės, pačios save, o tai reiškia – tobulėkim, kilkim aukštyn prie to, kurį nusistatę – rūpinamės sekti, prie Kristaus, vargstančiųjų paguodos, tikinčiųjų ramybės, prie amžinos laimės šaltinio. Kas gi yra brangesnio šiame pasauly, kaip sielos ramybė, kuri plaukia: iš sielos skaistumo, sąžinės grynumo, karšto tikėjimo į amžiną gyvenimą ir vilties... Viena mintis, kuri iš dalies kreipia žmogaus sielą prie tobulybės (...) skamba štai kaip: „Memento mori!“ Susipažinkim su mirtimi ir anksti pripraskim prie jos, kad paskui, kuomet sutiksim ją, nebūtų netikėta, baisi...“ Toliau ji ragina drauges kuo aktyviau veikti. Ji rašo: „Dabar mūsų dienos, tad veikime, lai būna mūsų obalsis veikti, budėti ir visa atnaujinti Kristuje...“
Vėliau, studijuojant Lietuvos universitete, Salomėja Bačinskaitė buvo pakviesta į „Ateities“ žurnalo redakcinę komisiją. Tas darbas, žinoma, ją dar glaudžiau surišo su ateitininkais, kaip išsireiškė poetės draugė rašytoja Petronelė Orintaitė, pakėlė savigarbą, įrikiavo į aukštesnį sluoksnį. „Ateitis“ išleido ir jos pirmąją knygą „Anksti rytą“. Faktai liudija, kad poetė dalyvavo ir įvairiuose ateitininkų renginiuose: susirinkimuose, šventėse, konferencijose. Jai teko dalyvauti II-jame jubiliejiniame ateitininkų kongrese, kuris vyko 1925 m., prasidėjęs Bazilikoje, vėliau tęsėsi Valstybės teatro rūmuose.
1926 m. profesorių Vinco Mykolaičio-Putino ir Juozo Ereto iniciatyva šalia kitų savarankiškų studentų korporacijų Kaune įsikūrė draugija „Šatrija“, jungianti studentus ateitininkus menininkus ir meno mėgėjus. Buvo pasirinktas prof. Stasio Šalkauskio šūkis: „Menas grožiui, grožis – gyvenimo tobulumui“. Susirinkimuose, kur buvo sprendžiami įvairūs meno klausimai, diskutuojama dėl dailiosios literatūros, savo kūrybą skaitė ir jos nare tapusi Salomėja Nėris.
Mokytojavimo Lazdijuose pradžioje poetė nepraleisdavo progos nuvažiuoti į Kauną – 1928 m. dalyvavo ateitininkų konferencijoje, 1929 m. Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje studentų ateitininkų surengtame vakare Salomėja Nėris, kartu su rašytojais. „Šatrijos“ nariais literatais – Petronėle Orintaite, Gražina Tulauskaite, Ignu Malinausku, Kaziu Boruta, Antanu Vaičiulaičiu ir kt. – skaitė savo naujausius kūrinius. Tais pačiais metais dalyvavo „Šatrijos“ menininkų šventėje, kurioje buvo pakelta į vyresnius narius kartu su kitais baigusiais universitetą ateitininkais.
S. Nėries memorialiniame muziejuje poetės bibliotekoje saugomi įvairių metų žurnalo „Ateitis“ egzemplioriai, fonde – fotografijos, įamžinusios ateitininkų susibūrimų akimirkas.
                                  

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus skyriaus vedėja Ina Aleksaitienė