Rašytojas R. Šavelis vadino save štukorium. Gimė 1942-ųjų sausio 10-ąją. Mirė pernai gegužės 20-ąją, nesulaukęs garbingo 80-ojo jubiliejaus.

Tapti rašytoju panoro vaikystėje. Skaitė E. R. Remarko „Tris draugus“, o perskaitęs nutarė – bus rašytojas. Devintoje klasėje įsižiūrėjo juodaplaukę mergaitę ir pradėjo rašyti eilėraščius. Kai po daugelio metų bibliotekoje laikraštyje aptikau savo eiles, pajutau neišpasakytą gėdą. Prastas rimas, sentimentalu, nors vemk, ir viskas, aišku, tik apie meilę. Ačiū Dievui, pagalvojau, kad kažkas kažkada apšvietė protelį ir aš lioviausi skridęs paskui man nepriklausančią mėlynąją paukštę,“ – apie eilėraščių rašymą R. Šavelis pasakojo rašytojui, tuometiniam Metų redaktoriui D. Mušinskui.

R. Šavelis mokėsi Pandėlio žemės ūkio mechanizacijos mokykloje, gavo traktorininko, kombainininko, šaltkalvio diplomą. Arė laukus vikšriniu traktoriumi. 1967-aisiais baigė Vilniaus universitetą, 1970 m. Maskvos aukštuosius kino scenaristų ir režisierių kursus. Buvo Kinematografijos komiteto narys, Lietuvos kino studijos scenarinės kolegijos redaktorius. Rašytojų sąjungoje – prozos konsultantas, 1993–2005 m. dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje vyr. budinčiu inspektoriumi.

R. Šavelio debiutas – apsakymų rinkinys Palei žalią krantą 1970 m. Už šią knygą rašytojas apdovanotas Žemaitės premija. Romanas Dievo avinėlis pasirodė 1974 metais. Apysaka Amžinoji šviesa išėjo 1987 m. Už apysaką Rimantas gavo garbingą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premiją. Novelių ir romano rinkinyje Pasimatymas su gyvenimu: Tamarikso žydėjimas. Šuo, vardu Trepsis, arba Saulėleidis Baltijos kelyje 2000 m. Už novelę Tamarikso žydėjimas, publikuotą žurnale Metai, R. Šaveliui paskirta A. Vaičiulaičio literatūrinė premija. Dar išleido apsakymų rinkinį Paparčio šešėly, romaną Šiek tiek mėnesienos. 2013 m. R. Šavelis parašė atsiminimų knygą apie poetą P. Širvį Geriu žalią tylą, rašė scenarijus kino filmams Arkliavagio duktė (A. Vienuolio apsakymų motyvais), Amžinoji šviesa, Bilietas iki Tadž Mahalo, Vilko dantų karoliai. Parašė scenarijų 1991 m. G. Lukšo režisuotam filmui Žemės keleiviai. Tai pirmas filmas apie postsovietinį gyvenimą Lietuvoje. Šis filmas pelnė Sidabrinės vynuogių kekės prizą tarptautiniame Centrinės Europos festivalyje Lagove Lenkijoje.

Rašytojas R. Šavelis sukūrė romaną Tadas Blinda. Pirmiausia režisierius B. Bratkauskas sukūrė nepaprastai populiarų keturių serijų filmą. Filmas atsirado 1973 metais, o romanas – tik 1987-aisiais. Apie filmą R. Šavelis turėjo savo nuomonę: Filmo nemėgstu dėl to, kad jame apstu primityvių, saviveiklą primenančių triukų ir scenų. Iki šiol pykstu ant tuomečių redaktorių dėl Kristinos personažo biografijos. Man neleido, kad ji atvyktų iš Paryžiaus. Peterburgas mat geriau negu koks buržuazinis Paryžius (XIX vidurys!). Nei filme, nei romane nederėtų ieškoti kokios nors ypatingos istorinės autentikos. Tai tokia kūryba, kaip rusai pasakytų, – šakėmis ant vandens.

Romaną rašiau (turbūt vienintelis toks atvejis Lietuvoje, kai pirma atsiranda scenarijus, paskui – knyga) prikalbintas Vytauto Rudoko, kuris mane įtikino: romanas turės pasisekimą, o tau, Rimai, šis tas nubyrės į kišenę. Taip ir atsitiko.

Tas lengvas žanras iš tikrųjų nėra toks jau lengvas. Galioja toks pat, anot klasikų, dėsnis – rašyk taip, tarsi tai būtų paskutinė diena tavo rašymui. Antraip gali nuklysti į tokias banalybių džiungles, kad nelabai rasi kelią atgal. Užtat rimti rašytojai net nežiūri šio žanro pusėn. Galų gale kaip ir viskas, kas kuriama, priklauso nuo talento.

Apie talentą R. Šavelis kalba ir MLLM saugomame rankraštyje, kuriame rašytojas  atsako į Nemuno redakcijos klausimus Kūrybinė drąsa ir baimė. Rašyta 2005-ųjų spalio pabaigoje. R. Šavelis apie talentą ten rašo: Talentas – tai mįslė. Iki šiol jos niekas neišsprendė ir neišaiškino. Savo laiku dirbau Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu. Ateidavo žmonės pergyvenę sudėtingiausias gyvenimo peripetijas, atnešdavo tomus rankraščių. Didžioji tų žmonių dalis, aišku, būdavo grafomanai. Tokiems tu gali ant galvos kuolą tašyti, o jie sakys kad rašo geriau nei koks Hemingvėjus ar Folkneris, Lietuvoje apskritai nėra rašytojų, tikroji literatūra prasideda nuo jų.

Rašytojas R. Šavelis šmaikščiai prisimena gundymus stoti į partiją.

Prisimenu, kaip mane gundė stoti į partiją. Buvo užėjęs toks vajus – partijai reikia atsinaujinti, įlieti šviežio kraujo. Kino studijos (tada ten dirbau) vadovybei pasakiau, kad tapsiu nariu Rašytojų sąjungoje, o sąjungoje pareiškiau: stosiu ten, kur dirbu. Taip negražiai apdūmęs abi puses, ramiai sau gurkšnojau alų Žvėryno prieigose. Alkoholis, kaip patyriau, tam tikrose situacijose yra išeitis. Kai saugumas mane prievartavo dirbti „stukačiumi“ (tada laikinai ėjau scenarinės kolegijos vyriausiojo redaktoriaus pareigas), draugų, konkrečiai Petro Dirgėlos, patartas nuėjau į tuos garsiuosius rūmus girtas kaip pėdas, dar butelį įsikišau į išorinę švarko kišenę, – kad visi matytų. Kažkodėl saugumiečių entuziazmas bemat išgaravo, ir aš likau laisvas kaip paukštis.

Parengė muziejininkė Albina Protienė