Šie metai seserims prozininkėms, pasirašinėjusioms bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, jubiliejiniai. Abi seserys – Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957) ir Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867–1926) – be rašymo dar turėjo ir kitokių pomėgių: audė tautines juostas, siuvinėjo, mezgė. Polinkį menui paveldėjo iš tėvų: dailininko Nikodemo Erazmo Ivanausko ir mamos Karolinos, kuri nepaleisdavo iš rankų kokio nors rankdarbio.  Marija siuvinėjimo meno mokėsi Šiauliuose, devynerius metus dirbo tetos Jadvygos Svežavsksienės papuošalų dirbtuvėje Varšuvoje, keletą metų Peterburge, Paršukovo papuošalų dirbtuvėje. Gerai pažinusi miesto ir darbininkų gyvenimą, šią patirtį sėkmingai panaudojo savo kūryboje. „Gyvenimas toks painus ir sudėtingas, kad sugalvoti ką nors, kas būtų už jį daugiau, neįmanoma. Ir nebūtina. Dvi seserys rašytojos iš seno Žemaitijos dvaro, iš jo iškeliaudamos ir vėl į jį sugrįždamos, minė tą pačią amžiną žmogaus mįslę – kaip, iš ko ir kam žmogus gyvena, kur dingsta jo idėjos, jausmai, mintys, kas yra praeitis, kuri viską pasiima ir nieko negrąžina, bet kur žmogus vis grįžta mintimis. Galbūt tai, ką žmogus pajėgia susigrąžinti atsimindamas, ir yra svarbiausia.“ (Viktorija Daujotytė)
Muziejuje saugoma keletas rašytojų rankdarbių. Čia matome M. Lastauskienės stikliniais karoliukais siuvinėtą apykaklę (tiūlis, siūlai) ir S. Pšibiliauskienės siuvinėtą drobinę prijuostę.
 

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė