Dailininkas A. Žmuidzinavičius savo prisiminimuose rašė, kad P. Cvirka galėjo tapti toks pat puikus dailininkas, kaip ir rašytojas. Anot jo, Kauno Meno mokykloje Cvirka buvo didelis pokštininkas, juokdarys ir rėksnys. „Jeigu per pertraukas kur koridoriuj triukšmas, tai, žiūrėk, jau Cvirka ant ko nors raitas joja. Jeigu klasėje taburetės viena ant kitos sukrautos ir jų viršuje kas nors diriguoja, tai tas dirigentas jau tikrai bus Cvirka.“ Pasakojama, kad P. Cvirka vaikščiojo, languotu šaliku apsivyniojęs kaklą, vilkėjo rudą švarką, kiaurom alkūnėm. Lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas J. Talmantas sakė, kad P. Cvirka bus rašytojas, o ne dailininkas. T. Kulakauskas prisiminimuose rašė, kad P. Cvirka, besimokydamas Meno mokykloje, gyveno labai skurdžiai. Todėl rašinėdavo visokius tekstelius, visaip prasimanydamas pinigėlių. Piešimo mokytojas J. Šileika Petrui grasino, kad po mirties jo nepriims į pragarą, nes jis pilnapadis, o į dangų netiks, nes komunistas. Taigi, dailininku P. Cvirka netapo, bet jo fonde, saugomame Maironio lietuvių literatūros muziejuje, yra išlikę keli piešinukai. Čia vienas iš jų. Vienoje pusėje tušu nupiešta moters galvutė, o kitoje – dailia rašysena parašytas eilėraštukas.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė