Rašytojas ir žurnalistas Rapolas Mackonis (1900–1982) buvo lietuvis-patriotas. Okupavus Vilniaus kraštą, jis nepasitraukė į Kauną kartu su kitomis lietuviškomis organizacijomis. Pasiryžęs likti Vilniuje, R. Mackonis buvo priverstas tarnauti kariuomenėje. „Pagalvokite: aš raitelis. Ir karys, ir raitelis iš manęs – kaip už skatiką pistoletas,“ – juokavo jis atsiminimuose (R. Mackonis. „Amžiaus liudininko užrašai“. Sudarė B. Mackonytė. 2001). Rašytojas galvojo, kad okupuotame Vilniuje kiekvienas lietuvis inteligentas yra brangesnis už auksą. Negailėdamas jėgų, jis dirbo Vilniaus lietuvių laikraščių redakcijose, Lietuvių meno ir literatūros draugijose.
Tačiau šio žmogaus likimas nelepino. Jis kartu su Baliu Sruoga kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje, o 1952–1956 m. – sovietiniame lageryje Kemerovo srityje. Atsiminimus parašė tik apie Štuthofą. Grįžęs iš lagerio, R. Mackonis dirbo Vilniaus dailės muziejuje. Anot rašytojo dukters B. Mackonytės, visą gyvenimą ir kūrybą jis paskyrė Lietuvai, todėl „perėjo“ visų okupacinių valdžių kalėjimus bei lagerius. Fotografija gauta iš dukters Birutės Mackonytės. Su ja bendravo muziejininkas Vidas Valaitis.
Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė