B. Brazdžionio rinkinyje saugomi įdomūs eksponatai: poeto Fausto Kiršos įvairių laikotarpių nuotraukos, abiejų poetų susirašinėjimas ir pluoštas rankraščių: Maironio poemos „Nuo Birutės kalno“ vertimas į lietuvių kalbą, Jurgio Baltrušaičio eilėraščių vertimai, atskiri poemos „Pelenai“ eilėraščiai, publikuoti žurnale „Lietuvių dienos“, ir didžiausiam nustebimui – neišleista rankraštinė poemos trečioji knyga! Pirmosios dvi ironija ir sarkazmu persmelktos satyrinės poemos „Pelenai“ dalys buvo išleistos 1930 m. ir 1938 m. Kaune. 1969 m. Vilniuje išleista F. Kiršos poezijos rinktinė „Pelenai“ (parengė Vytautas Kubilius).
Pasirodo, B. Brazdžionis žinojo, kad F. Kirša ruošia naują, trečiąją poemos „Pelenai“ dalį, apie tai jie kalbėdavosi laiškuose. 1961 m. spalio 5-ąją Bern. Brazdžionis klausė: „Kada reiks pradėti ieškoti mecenato trečiajai „Pelenų“ knygai išleisti?“ Po kelių dienų F. Kirša atsakė: „Trečioji knyga „Pelenai“ dar nėra susibėgę į mano įsivaizduojamus rėmus. Kai ką reikia atimti, kai ką pridėti, kai ką taisyti. O dabar tokie Dievo duoti laikai, kad pragaro liepsnos daugiau reiškia negu rojaus lelijos. „Pelenai“ gali palikti tolimesnėms dienoms. Mano supratimas gal bus aiškesnis.“ Tačiau po mėnesio, 1961 m. lapkričio 15 d. sudarytos knygos rankraščius jis paštu persiuntė Bern. Brazdžioniui į „Lietuvių dienų“ redakciją. Tą pačią dieną atskirai išsiųstas ir laiškas: „Pats išjudinai mane pabusti giesmei ir prakeikimui. Paskutiniai du žodžiai prieštarauja vienas kitam. O šių dienų gyvenimas ar nesikerta? Kertasi valanda valandai, širdis širdžiai, žodis žodžiui. Gyvename melu, o grožis plasnoja sava padaira. Joks diktatorius jo nepasmaugia, kaip jūros dugne gyvenančio gyvulėlio. Atominiai gasdinimai mane privertė greičiau padaryti „Pelenų“ nuorašą ir pasiųsti už 3000 mylių Jums, gal tuo būdu jie išliks nesunaikinti. Ne egoistinis noras – nesunaikinti. O noras pagerbti žuvusius ir pasmerkti pragarą. Skubu pasiųsti, kol megatoninės bombos nekrenta. Tai, ką aš sumėčiau „Pelenuos“, yra širdies sentimentai, nesivaduojant jokiais išmislais, teorijomis ar pretenzijomis. <...> Kartais man patinka, ką nusakau „Pelenuos“; o kartais darosi net gėda, kad taip keikiuos ir taip monotoniškai. <...> Antrą knygą rašiau tik vieną savaitę. Taip atsitiko, kad reikėjo išsisemti, laisviau atsidusti. O trečia knyga gimė iš vargo pelenų, jau tikrų pelenų, dirbant Amerikos „gerovės“ globoje, dulkes valant, pelenus žarstant, šiukšles garbinant dėl duonos kąsnio. <...> Taigi „Pelenus“ deponuoju pas Patį. Paskaityk. Nežinau, ar verta rodyti spaudai. Gal ką reikia visai išmesti, jeigu eiti į viešumą.“
Išties, 1961-aisiais JAV oro pajėgos buvo nepaprastai arti atsitiktinio galingos termobranduolinės bombos detonavimo, F. Kirša prisipažino, jog tokie dalykai jį labai sukrėtė.
B. Brazdžionis rankraščius perskaitė, tačiau rėmėjų F. Kiršos poemos „Pelenai“ trečiajai knygai nerado. O išleisti tikrai planavo, rankraščius sudėjo į spaustuvėje pagamintą kuklų aplanką su autoriaus pavarde ir knygos pavadinimu.
Išlikusiame Bern. Brazdžionio ir F. Kiršos susirašinėjime gausu įvairios informacijos – diskutuojama apie kūrybą, tariamasi dėl publikacijų. Nesvetimi komplimentai, gražus sveikinimo žodis, pagarba vienas kito veiklai ir kūrybai. Tačiau F. Kiršos laiškuose  daug liūdesio ženklų, kurie leidžia manyti, jog gyventa sunkiai, darbas fabrike alino, buvo nuobodus. 1957 metais rašo: „Dienos susilieja su naktimi, metai su metais, kaip ištisa fabriko juosta.“ Kartais tarsi švysteli džiaugsmo, vilties kibirkštėlė: 1958 m. kalėdiniame sveikinime – viltingas pasvarstymas: „Gali įvykti, kad aš tikrai galiu atsidurti prie pacifiko. Pensininko kelias ir per lauką eina, ir ant kelmo atsisėdęs galiu duoną valgyti. <...> Aš pats kaip kaktusas – žaliuoju.“ Kiek anksčiau – džiaugsmingas prisiminimas, jog J. Baltrušaitį vertė gyvendamas pas Pranę Lapienę...
B. Brazdžionis prašė F. Kiršos pagalbos, planuodamas paminėti „Lietuvių dienose“ Jurgį Baltrušaitį – publikuotas straipsnis ir F. Kiršos versti J. Baltrušaičio eilėraščiai; ne kartą publikuotos poemos „Pelenai“ ištraukos. 1961 m. antrajame žurnalo numeryje iškiliai paminėta F. Kiršos 70-mečio sukaktis: publikuota poeto nuotrauka (fotografas K. Daugėla), fragmentai iš poemos „Pelenai“ trečiosios knygos ir Stasio Santvaro straipsnis apie jubiliatą lietuvių ir anglų kalbomis.
Žurnalą su publikacijomis Bern. Brazdžionis būtinai atsiųsdavo savo vyresniajam bičiuliui, kuris 1962 m. spalio 18-ąją pasiguodžia, kad „Lietuvių dienose“ publikuotose „Pelenų“ ištraukose daug iškraipymų. Betgi nenuostabu – įskaityti F. Kiršos raštą nebuvo paprasta, kalboje yra neįprastų žodžių, kartais sunku suprasti, kaip vieną ar kitą neaiškiai parašytą raidę reiktų skaityti, tad didelių priekaištų F. Kirša redaktoriui neturi, pabrėžia, jog atitaisyti neprašo, tik pabaigoje nostalgiškai  parašo: „Bostone ruduo. Vėjai su geltonais lapais. <...> Širdy taip pat ruduo. Rudeninės saulės vaiskumas taip pat turi grožio ir marinančios jėgos.“ Sveikindamas su Naujaisiais, 1963 metais, užsimena, kad „draugų rateliai siaurėja“. Tarsi negera nuojauta lanko Bostone gyvenantį rašytoją, kurį B. Brazdžionis vis bandė prisivilioti į Kaliforniją, kur šiltesnis ir sveikatai tinkamesnis klimatas...
Išties, kitais metais liūdnąjį F. Kiršą užklupo liga. Dailininkas Viktoras Vizgirda persiuntė B. Brazdžioniui 1963 m. lapkričio 25 d. mašinraštį su F. Kiršos eilėraščiu „Lauknešėlis“ ir savo prierašu: „Faustas prašė Jums persiųsti šį man padiktuotą eilėraštį. V. V.“

„Faustas Kirša / Lauknešėlis / (Pirmas eilėraštis ligoninėje)
Baltas, plonas, išadytas,
Lauknešėlis šienpjovėliui,
Duona, sūris ir druska.
 
Margos gėlės pradalgėlėn,
Margas gėles pradalgėlėn
Verčia dalgė ir ranka.
                Invalidų palata, 1963 m. lapkričio 25 d.“
 
Tų pačių metų gruodžio 13 d. laiške B. Brazdžioniui susirūpinimą dėl F. Kiršos išsako ir poetas Benediktas Babrauskas: „Ar turi žinių apie F. Kiršos sveikatą ir medžiaginę padėtį? Tiesiog šiurpas paėmė, kai spaudoje paskaitėm apie tai, kad atsidūrė neturtėlių prieglaudoje tas, kuris visą gyvenimą buvo paskyręs mūsų poezijai. Gar reikėtų LRD vardu atsišaukimą kokį paskelbti F.K. reikalu.“ Tačiau vienišajam poetui pagelbėti Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas Bernardas Brazdžionis jau nebegalėjo – nepraėjus mėnesiui, 1964 m. sausio 5-ąją Faustas Kirša mirė. Žurnale „Lietuvių dienos“ žurnalistas Vytautas Braziulis rašė: „Mirė Vienišas Dainius, mums gyviesiems palikęs turtingą kūrybinį lobį ir šviesius atsiminimus apie savo taurią asmenybę. Mirė Vienišas Dainius, sulaukęs garbingo 72 metų amžiaus, gaila, nespėjęs išsakyti savo taurios kūrybinės širdies godų...“

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė