Prisigyvenau jų – tų prisiminimų atsiminimų. Nemanau save esant išskirtinę, bet ne visai sutinku su teiginiu, jog žmogus grįžta į vaikystę sendamas. Būdama jau pasenusi norėčiau teigti, jog niekada niekada tos savo vaikystės pamiršusi nebuvau. Ji ėjo šalia manęs visą gyvenimą ir tebėra šalia dabar. Visokia: labai graži, rami, miela su gražiais protingais tėvais ir netekusi viso to teisingo gerumo, palikusi mane pačiai sau.
Poetė, vertėja, begalės operų ir operečių libretų autorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Ramutė Skučaitė šį rudenį švenčia labai gražų jubiliejų. Mažiems ir dideliems skaitytojams ji dovanojo pusšimtį knygų. Iš prancūzų kalbos išvertė eiliuotas ir neeiliuotas Ch. Perrault Motulės Žąsies pasakas, jas vertė iš autentiškų šaltinių. Knygą išleido leidykla Nieko rimto 2006 m. Poetė yra sakiusi, kad poreikis rašyti vaikams galbūt radosi iš to, kad mano pačios vaikystė tiesiog buvo perplėšta per pusę... Ramutė išvežta į Sibirą vaikystėje, ten praleido septynerius metus. Išvežta su Salomėjos Nėries apspurusiu dvitomiu ir smuiku. Iki išvežant R. Skučaitė mokėsi muzikos mokykloje. Prie muzikos, muzikalumo pripratau, gal net suaugau. Kartais klausydamasi šiuolaikinės muzikos pagalvoju, kad gal aš jau praradau muzikos suvokimą – tarsi visos naujos dainos (turiu galvoj popmuziką) vienodos, niekuo viena nuo kitos nesiskiria. Bet pasiklausau Fryderyko Chopino, Ramintos Šerkšnytės – ji gyva, toji muzika. Esu – bent jau norėčiau būti – tarpininkė tarp muzikos skambėjimo ir žodžio. Žodis man turi suskambėti su tam tikra muzikos dalele. (Metai 2021 / 10)
Iš tremties Ramutė parsivežė bebalsį smuiką, nes nutrūko dvi jo stygos. Daugiau niekados juo negriežė.
Sibire Ramutei teko patirti broliuko mirtį nuo šiltinės, mama saugojo Ramutę nuo tos žinios... Bėdų, nelaimių būta daug: Neilgai trukus užgriuvo sunkiai mudviejų su mama suieškota žinia apie tėvo mirtį: badu – lageryje. Dar po pusmečio – mamos areštas ir nuosprendis: dešimt metų lagerio, kuriuos visus nelaisvėje ir atbuvo.
Grįžusi Lietuvon R. Skučaitė dirbo Genio žurnale, ieškojo rašytojų, kurie rašo vaikams: Tai skambini kam nors iš rašytojų: gal turit, gal galit. Ir dažnai išgirsdavai tokį atsakymą: žinot, aš savo anūkų dar neturiu, arba – vaikai jau užaugo, tai nerašau dabar. Man visada atrodė – ne, taip negalima. Jeigu tu rašysi tik savo vaikams, tai bus užbrėžtos tam tikros ribos. Argi nėra poetų ir poečių, rašančių vaikams, nors jie patys vaikų neturi? Rašiau ir rašau – šiaip vaikams.
Pokalbyje su rašytoja D. Opolskaite (Metai 2021 /10) poetė R. Skučaitė kalba apie rašymą vaikams ir suaugusiesiems: Poezijos suaugusiesiems rašymas man yra poezija pačiai sau, o poezija vaikams jau yra kitokia kūryba, žaidimas. Vieno literatūros vakaro metu Viktorija Daujotytė kalbėdama apie poeziją pasakė, kad poezija yra viena, svarbu, kad apskritai būtų poezija. Tada aš supratau, kad čia esama nenuginčijamos tiesos.
Poetė Ramutė Skučaitė rašo tik ranka, kas dabar labai reta: Absoliučiai viską rašau ranka. Ir man visiškai nesunku, man malonu. Atsisėdi prie stalo ir viskas kartu: ranka ir popierius, ir galva. Mėgstu turėti daug rašiklių, juos keisti. Ir bloknotus keičiu. Rašyti ranka man yra didelis malonumas, aš nė už ką jo neatsisakyčiau...
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė