2022-08-22

Pranas Lembertas prieškarinėje Lietuvoje buvo žinomas kaip profesionalus teisininkas, o meno pasaulyje – kaip talentingas rašytojas ir aktorius; sporto – aktyvus tenisininkas. P. Lemberto veiklą atspindi jo paties žodžiai: „Aš tikiu net į keletą menų: dainos, teatro ir poezijos.“ Gimtajame Eiciūnų kaime (Šakių rajonas), baigė pradžios mokyklą, o 1918 metais atvykęs į Kauną ir gavęs darbą taikos teisėjo įstaigoje, toliau siekė mokslų. 1921 metais įstojo į Vaclovo Biržiškos vadovaujamą gimnaziją suaugusiems, kur per metus baigiami du įprastiniai metų kursai. Jautraus kūrėjo romantiko širdis linko į menus, tačiau nugalėjo racionalus, loginiu mąstymu pagrįstas mokslo pasaulis. Jis pasirinko teisininko karjerą. Gabus ir darbštus jaunuolis 1924 matais tapo Lietuvos universiteto Teisės fakulteto studentu, mokėsi laisvo klausytojo statusu. Tuo metu (1922–1933 metais) fakulteto dekanas buvo Petras Leonas.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugoma Prano Lemberto studijų knygelė Nr. 1244, parvežta iš jo namų Santa Monicoje. Knygelės viršelio vidinėje pusėje – P. Lemberto nuotrauka ir antspaudas „Lietuvos Respublikos Universitetas”, antspaudo centre – Vytis. Įraše po nuotrauka yra nurodyta universiteto prorektoriaus pavardė – P. Avižonis. Knygelės pirmajame puslapyje – studento vardas ir pavardė – Pranas Lemberis. Pasirodo, kad Prano tėvai – Pranciškus ir Antanina – buvo Lemberiai. Eugenijus Žmuida knygoje „Pranas Lembertas. Poezija“ rašo: „Lembertų pavardė tada taip buvo rašoma. Vėliau, apie 1939 metus, gimtosios parapijos bažnytinėse knygose Pranas Lembertas aptiko originalią pavardės rašybą ir ją pasirinko – Lembertas.“

Studijų knygelėje įrašyta: „Gimęs / 1897 met. rugsėjo mėn. 18 d., / Universitetan įstojo: / 1924 met. rugsėjo mėn. 3 d. / Kaunas.”

Rankraštinis įrašas lapo viršuje leidžia manyti, kad P. Lembertas studijas buvo nutraukęs ir į universitetą antrą kartą buvo priimtas 1934-aisiais: „1934. IX. 12 priimtas į teisių sk. VII sem.”

Studijų knygelės 1924 metų pirmo semestro įrašuose nurodoma, kad pirmaisiais metais buvo septyni „Mokslo dalykai“. Sąraše matyti, kad P. Lembetui lietuvių kalbą dėstė kalbininkas Juozas Balčikonis. Sekanti skiltis – mokslo dalykų valandų skaičius savaitėje, toliau – dėsčiusių profesorių pavardės ir parašai. Puslapio apačioje – dekano P. Leono parašas. Kitame puslapyje – skiltis „Užskaitų pažymėjimai. Data ir prof. parašas“. Lapas pažymėtas antspaudu: „Mokesnis už Rudens / semestą 1924 metų / ĮMOKĖTAS”. Sekant studijų knygelės įrašais matyti, kad P. Lembertas be pertraukų universitete mokėsi iki 1928 metų. 1924 – 1928 metų įrašai skiltyje „Mokslo dalykai”: Romėnų teisė, Lotynų kalba, Valstyb. teisė (dėstė teisininkas Mykolas Romeris), Liet. valst. teisė (dėstė teisininkas A. Tumėnas),  Administracinė teisė (dėstė teisininkas Vaclovas Biržiška) ir kt.

Vėlesni įrašai prasideda nuo 1934 metų rudens ir trunka iki 1935 metų pavasario semestro. Paskutiniais metais P. Lembertas mokėsi Tarptautinės teisės.

Nors ir studijavo teisę, bet ir menams rasdavo laiko. Reikėtų prisiminti, kad pirmieji jo eilėraščiai buvo išspausdinti 1918 metais Aleksandro Stulginskio redaguojamame savaitraštyje „Tėvynės sargas”. Kaune buvo geros sąlygos atsiskleisti įvairiems talentams: lankė Juozo Naujalio muzikos mokyklą, aktorystės mokėsi Antano Sutkaus įsteigtoje vaidybos mokykloje, pradėjo vaidinti „Tautos teatro” ir „Vilkolakio” teatrų spektakliuose.

Kunigas Mykolas Vaitkus prisimena: „Jis pats, šalia meninių palinkimų bei bandymų, jau buvo ėmęs studijuoti teisę, bet vis dar viena akim veizėdamas į dainininko ar aktoriaus kelią. Monytė [P. Lemberto būsima žmona, Pranas ir Monika susituokė 1925 m.] padėjo jam padaryti griežtą galutinį pasirinkimą: galutinai atsidėjus studijuot teisę ir gauti notaro tarnybą, nes tai bus tikra bei gausi duonelė, o juk anais laikais dar nebuvo galima numatyti, kad iš amžinos dainos bei vaidybos įstengsi žmogau pragyventi pats ir palaimintą šeimą išlaikyti.“

P. Lemberto teisinininko karjera klostėsi puikiai – buvo vertinamas ir gerbiamas kolegų, net ir po daugelio metų randame apie jo profesionalumą bylojančius įrašus. 2008 metų vasario 6 dienos laikraštyje „XXI Amžius“ publikuotame straipsnyje „Poetas, notaras, visuomenininkas” dr. Aldona Kačerauskienė rašė, jog 1926 metų vasarą notaras R. Škėma pasiūlė savo padėjėjui P. Lembertui Biržuose užimti notaro vietą. Tame pačiame straipsnyje rašoma: „Iki mūsų dienų išlikę notaro Prano Lemberto parašu ir jo antspaudu patvirtinti dokumentai kelia teisininkų susižavėjimą. Ten nerasi jokių netikslumų ar klaidų, jie byloja aukštą profesinę kultūrą, žavi tikslia terminologija, taisyklinga kalba.“

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė