PRO ECCLESIA ET PONTIFICE [Už Bažnyčią ir Popiežių] medalis yra Romos katalikų bažnyčios apdovanojimas. Jis taip pat žinomas kaip „Garbės kryžius“ ir yra teikiamas pasauliečiams ir dvasininkams už išskirtinę tarnystę bažnyčiai. Tai svarbiausias apdovanojimas, kurį pasauliečiams gali įteikti popiežius.

Bernardo Brazdžionio rinkinyje yra saugomas medalis ir dokumentas, kuriuo Jonas Paulius II poetui B. Brazdžioniui paskiria šį apdovanojimą. Dokumentas pasirašytas 1987 rugpjūčio 20 dieną.

1988 m. kovo mėnesio žurnale „Lietuvių Dienos” spausdintame straipsnyje „Saulėtoje Kalifornijoje” pateikiama detali informacija apie Los Andželo šv. Kazimiero parapijos bažnyčios šventę 1988 m. kovo 6 dieną, kuomet B. Brazdžioniui buvo įteiktas garbingas apdovanojimas: Oficialus pranešimas raštu buvo gautas 1987 m. rudenį, bet ordino ir oficialaus rašto įteikimas buvo atidėti iki šių metų, šv. Kazimiero, mūsų parapijos globėjo šventės. / Los Angeles lietuvių kolonija apie šias iškilmes iš anksto nežinojo, tad visiems į mišias susirinkusiems maldininkams buvo labai maloni staigmena... <...> Buvęs ilgametis klebonas, prel. Jonas Kučingis, savo darbštumu ir sugebėjimais išauginęs Los Angeles Šv. Kazimiero parapiją, ilgametis Brazdžionių šeimos bičiulis, pasveikino apdovanotąjį ir prisegė medalį.

 Bernardui Brazdžioniui įsegto medalio averso centre yra pavaizduoti du apaštalai – Petras ir Paulius. Kairėje medalio pusėje užrašyta „Pro Ecclesia” [Už bažnyčią], dešinėje – „Et Pontifice” [Ir popiežių], apčioje užrašas: Joannes Pavlvs II‘ PP [Jonas Paulius II]. Medalis yra su geltonos ir baltos spalvos juostele.

Rinkinyje yra saugomas B. Brazdžionio kalbos, pasakytos apdovanojimo proga bažnyčioje, rankraštis:

Popiežius lanko Kaliforniją ne tuščiom rankom: atminimui jis atveža ir palieka dovanų, kurių viena tenka ir mūsų parapijai.

Gavęs žinią, tuojau nuėjau pasiskųsti klebonui.

Aš prie tokių dalykų nepratęs, man taip nepatogu, dabar man visa tai sudarys tik vargų, rūpesčių ir įpareigojimų...

Klebonas, kaip visada, maloniu balsu man ir sako:

– Bernardai, neimk to asmeniškai, – tai mūsų visos parapijos garbei...

Jeigu taip, man ant širdies lyg ir palengvėjo.

Bet skolingas esu daug kam.

Visų pirma nuoširdžiai dėkoju parapijos dvasios vadovams: Klebonui Olšauskui, prel. Kučingiui ir prel. Bartuškai, kurie nepagailėjo gero žodžio mano adresu.

O kadangi apdovanojimas liečia visą parapiją, norėčiau juo pasidalinti su kitais, gal daugiau gero padariusiais, – būtent parapijos komiteto nariai, švento Rašto skaitytojai, choras ir jo vadovai ir visi, kurie sąžiningai remia savo parapiją ir pripildo bažnyčią, kaip, va, šiandieną!

Nežinau, bet gal pirmas gauna tokį „Pro Ecclesia...” poetas-rašytojas, (vieną kitą giesmę pagieda ir mūsų choras). Kaip religinių ir patriotinių temų autorius, aš tą žymenį pavadinčiau „Pro Deo et Patria” [Už Dievą ir Tėvynę...] ir juo norėčiau pasidalinti su tų temų poetais bei rašytojais išeivijoje ir Lietuvoje.

O kas liko – tebus man.

Žodį baigiu eilėraščio apie žmonių dvasinį bendravimą, paėmęs motto (mintį) iš Karolio Wojtylos (vėliau pop. J. P.) kuris savo tėvynėje pasižymėjo kaip geras poetas ir dramų rašytojas:

Man nereikia žemiškų karūnų,
Aš ne jų nešiojimui gimiau,
Viešpatie, atleiski savo sūnų
Nuo šios žemės sostų, bus ramiau.

Kai pavasaris atšlaitėse Vilnelės
Dievo garbei šoks, dainuos ir žais,
Motinos Marijos skausmą eisiu keliais
Už didžius ir melsiuos su mažais,

Kad jinai iš dangiškų aruodų
Semtų, bertų Lietuvai gėles,
Kad ji siųstų Lietuvai paguodą
Už kančias kaip Nemunas gilias...”

Parengė muziejininkė Vaiva Balickienė.