Kartais muziejininkams, kaupiant eksponatus ir bendraujant, tenka apsilankyti rašytojų namuose. Neretai svečią pasitinka ne tik šeimininkas, bet ir katinas ar šunelis, palaikantys kompaniją plunksnos meistrams. Poeto Vlado Vaitkevičiaus ir jo žmonos, fotografės Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės namuose taip pat gyvena priglausta kalaitė Gilė. Ji savo skardžiu balseliu pasitinka atėjusijį, o paskui atidžiai stebi, kad ko neiškrėstum: kol svečias sėdi, Gilė jo „nebara“, bet jei tik pakyli nuo sofos ji lydi ir loja – dirba sargo darbą.
Spalio 4 d. Lietuvoje ir pasaulyje minima gyvūnų globėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio diena. Jis vienas pirmųjų, atkreipusių dėmesį į tai, kad gyvūnai irgi yra Dievo kūriniai, o žmogaus pareiga jais rūpintis ir teikti globą. Tą dieną kai kurios bažnyčios laimina augintinius ir jų šeimininkus. Tarp kitų, tokią tradiciją jau daugiau nei 10 metų turi netoli Kauno pilies esanti Kauno šv. Jurgio kankinio bažnyčioje veikianti pranciškonų vienuolių ordino brolija. Kasmet paskirtą dieną daug šeimininkų atveda savo augintinius gauti palaiminimo. Kai kurie net tiki, kad tai pridės mažiesiems bičiuliams sveikatos. Tokiame renginyje teko dalyvauti ir Vaitkevičių kalytei. Nuotrauka daryta šventės dieną netoli bažnyčios.
Kauno poetas V. Vaitkevičius vadina save neproduktyviu, bet yra parašęs ir išleidęs 9 knygas. Be poezijos, dar yra parašęs atsiminimų, esė, vertęs iš rusų ir vokiečių kalbos. Kai kurios knygos apdovanotos premijomis, o poezijos rinktinė „Šešėly krintančios žvaigždės“ (2007 m.) pelnė net dvi: Vieno lito premija ir Kauno meno kūrėjų asociacijos premija.
Nors V. Vaitkevičius jau daug metų yra neatskiriama Kauno kultūros dėlionės dalis, jis kilęs iš Aukštaitijos. Gimęs Tartoko km. (Ignalinos r.), vėliau mokėsi Kazitiškyje. Su Kazitiškiu iki šiol palaiko glaudžius ryšius, jų bibliotekai, kurios aktyvus lankytojas pats paauglystėje buvo, yra dovanojęs apie 4000 savo sukauptų knygų. Prisimena ten nuvykti ir išleidęs naują knygą, surengti pristatymą. Nenuostabu, kad jo eilėse taip pat galima rasti truputį to, kas poetui svarbu, kas atmintyje išliko ryšku ir laiko dulkės to nepadengia: rašo apie tėviškę, apie ten sutiktus žmones, apie gamtą. Jo poezija jautri, rašyti vulgariai V. Vaitkevičius nemoka ir nenori mokytis. Jis nesutinka su požiūriu, kad menas turi šokiruoti. Jo nuomone, menas turi pažadinti sielą, jaudinti, kelti šviesius jausmus.
Už daug gražių akimirkų V. Vaitkevičius dėkingas žmonai, kuri kartu su juo dalyvauja renginiuose ir visuomet palaiko. Nors yra prisipažinęs, kad dažnai sukurti eilėraštį jam užtrunka, tinkamo, to sielos stygas suvirpinančio žodžio tenka paieškoti, jau po pirmojo susitikimo su būsima žmona jausmas išsiliejo eilėmis ir tai buvo bene greičiausiai gimęs jo kūrinys. Žmona ir dabar aktyviai fotografuoja, rengia parodas. Nemažo pluošto muziejui perduotų nuotraukų autorė – B. Kairaitytė.
Augintinio ir jo šeimininko ryšys dažnai būna magiškas, kitiems nesuprantamas. Net nekalbėdami jie aiškiai sugeba pranešti, kaip jaučiasi, ko nori, ar yra laimingi. „Gilė nori į lauką“ sako žmona, kai kalytė pradeda trepsėti, ir rašytojas, prisegęs pavadėlį, ramiu žingsniu išeina pasivaikščioti.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2024 m.