Medardas Bavarskas – Lietuvoje mažai žinomas rašytojas, poetas. Gimė Kėdainiuose 1924 metais, ten pat baigė ir gimnaziją. Rašyti jį paskatino mokslo draugai – Henrikas Nagys ir Jonas Sereikis. 1941–1943 metais Kauno universitete M. Bavarskas studijavo lituanistiką ir filosofiją, o 1944 metais pasitraukęs į Vokietiją, Šveinfurtą, trejus metus redagavo savaitraštį „Tėviškės garsas“. Vokietijoje jis debiutavo ir trimis skirtingų žanrų knygomis: novelių rinkiniu „Klajūnas“ (1946), romanu „Pilkieji namai“ (1947) ir eilėraščių rinkiniu „Sunkios valandos“ (1948). Autorius, vėliau gyvendamas Amerikoje, neišleido daugiau nė vienos knygos, jo lite­ratūrinis debiutas ir grožinė kūryba sietina tik su Vokietijos laikotarpiu.


Minėdami Medardo Bavarsko šimtąsias gimimo metines, iš Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomo jo kuklaus rinkinio atrinkome kūrinį „Pilkieji namai“, kuris laikomas pirmuoju pokario išeivių romanu, vaizduojančiu lietuvių emigrantų gyvenimą karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje.


Romano veiksmas prasideda DP Vokietijos stovykloje Schwerhofene. Aplinka vaizduojama skurdi ir svetima: ,,Keli barakai gan purvinam miestelio krašte, sena tvora, sulūžę vartai ir nušutusi, nuvytusi žolė. Nors aplink saulės spinduliai“. Visame romane DP stovykla vadinama tik laikinąja gyvenamąja vieta, pabrėžiama, kad tai nėra tikrieji namai.


Daugelis romano personažų – traumuotos asmenybės, besiblaškančios savo jausmuose, poelgiuose ir gyvenimo prasmės paieškose. Visus veikėjus vienija ateities nežinomybė, praeities Lietuvoje idealizavimas, troškimas grįžti į tėvynę, bandymai savaip išgyventi tremtį. Romano personažai gyvena nuolatiniu laukimu, nors ir suvokia, kad niekada nebus kaip anksčiau. Anot M. Bavarsko, „Tas pragaras, kuris jiems atėmė tėvynę, mokėjo juos nulaužti taip, kaip šaką nuo kamieno – amžinai ir jau nepriaugamai“.


Romanas pilnas pesimizmo, melancholijos ir nevilties. Ryškus žmonių susvetimėjimas, tarpusavio pasitikėjimo, užuojautos trūkumas, vienišumo jausmas. Romano veiksmo linija taip pat gana monotoniška – barakų gyvenimas, šokių salė ir egzistencinė tuštuma – kaip išgyventi dar vieną dieną. Anot rašytojo, žurnalisto Vytauto Alanto, „jokio entuziazmo, jokių siekimų ir idealų jie neturi. Tai yra buvę žmonės, kurie viską paliko už Lietuvos sienos ir dabar slankioja kaip šešėliai. Tai iš tikrųjų, pilki namai ir pilki žmonės“.


Tiek skaitytojai, tiek kritikai šį kūrinį sutiko labai šaltai, nes romano nuostatos kirtosi su nusistovėjusiais emigrantų lūkesčiais – visuomenėje vyravo optimistiška nuotaika, tačiau M. Bavarskas, nepritardamas literatūros pritaikomumo idėjai ir pasisakydamas už visišką kūrėjo laisvę, stovyklos gyvenimą nupiešė tamsiomis spalvomis.


Daugelis kritikų teigė, kad romano „Pilkieji namai“ negalima vadinti nei psichologiniu, nei buitiniu, nes jame paviršutiniškai vaizduojamas tik Schwerhofeno stovyklos gyvenimas, o ir tikros psichologijos jame per mažai. Tai yra tik romano bandymas ir reikšmingesnio kūrinio garbės jis nevertas. „Pilkieji namai“ padidino leidinių tremtyje skaičių, bet meniniu lygiu neprašoko „lagerinės“ literatūros lygio.


Pasak V. Alanto, „visas knygos trūkumas yra tas, kad jis per greit ją parašė. Ją perskaičius, pasilieka labai ryškus įspūdis, kad ji padaryta paskubomis, kad tiek knygos kompozicijoje, tiek charakterių apdorojime krenta į akis išsiblaškymas, neišbaigimas, nenusistovėjimas“.


Nepaisant visų trūkumų, V. Alantas džiaugėsi, kad M. Bavarskas parašė knygą apie DP stovyklų gyvenimą. Anot jo, „tai pasiliks dokumentas ateičiai. Bet būtų rizikinga tvirtinti, kad tas gyvenimas būtų atvaizduotas visapusiškai. Sunku būtų patikėti, kad, be girtuoklių, ištvirkėlių ir morališkai suglebusių žmonių, nebebūtų likę mūsų stovyklose „užsispyrėlių“, nenuskendusių stovyklos purvynėlyje. Gal tie žmonės mums būtų įdomesni už autoriaus vaizduojamus, bet reikalauti to iš rašytojo būtų jau nurodinėjimas, apie ką jis turi rašyti ir apie ką neturi. Nereikia užmiršti, kokiose sąlygose gyvename ir kokios ypatingos svarbos turi mums, tremtiniams, spausdintas lietuviškas žodis“.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė