Šiemet minime Maironio lietuvių literatūros muziejaus 90-metį. Ta proga reiktų pristatyti pirmąjį muziejaus istorijos darbą – tuometinės muziejaus darbuotojos, Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto diplomantės Nijolės Prišmantaitės diplominį darbą „LTSR literatūros muziejaus istorija, mokslinė, kultūrinė veikla ir problemos“ (LTSR literatūros muziejumi tuo metu buvo vadintas Maironio lietuvių literatūros muziejus). Diplomantė pati pasiūlė šią diplominio darbo temą, kuriai pritarė fakulteto vadovai. Diplominį darbą recenzavęs tuometinis „Šviesos“ leidyklos vyriausiasis redaktorius, literatūrologas, spaudos darbuotojas, vertėjas ir muziejininkas Stasys Petrauskas rašė: „Reikia pasidžiaugti, kad Vilniaus valstybinio universiteto Kauno vakarinio fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vadovybė užsibrėžė gražų tikslą rimtai panagrinėti Literatūros muziejaus istoriją. Laikas negailestingai ištrynė daugybę faktų, sunaikino dalį daiktinės medžiagos, susijusios su šiuo reikšmingu respublikos literatūros istorijos objektu. Diplominis darbas akivaizdžiai parodo, kokia apgailėtinai jauna Lietuvos literatūros muziejų istorija...“

Darbo vadovė buvo Pranciška Genevičiūtė (1935–2010) – rašytoja prozininkė, literatūrologė, literatūros kritikė, nuo 1971 m. dirbusi muziejuje, rinkusi atsiminimus apie Maironį, taip pat dėsčiusi VU Kauno vakariniame fakultete. Darbas rašytas ir apgintas 1987 m. – dar sovietmečiu, kuomet buvo gniaužiama tiesa apie Lietuvos istoriją, kultūrą, iškilius prieškario žmones, todėl darbo autorei N. Prišmantaitei reikėjo drąsos ir diplomatijos kruopščiai renkant medžiagą ir ją pateikiant. O perskaityta ir ištyrinėta tikrai daug – Maironio muziejaus kanceliarijos archyvas, Kauno miesto archyvas, prieškario ir vėlesni straipsniai apie muziejų spaudoje. Darbo pabaigoje pateikiama straipsnių apie muziejų, rašytų nuo 1933 m. iki 1986 m., bibliografija – iš viso 150 pozicijų. Sudarytos suvestinės, kaip kito muziejuje saugomų pagrindinio fondo eksponatų [dabar eksponatus vadiname muziejinėmis vertybėmis] skaičius nuo 1936–1950 m. iki 1986 m. (nuo 5380 pagrindinio fondo eksponatų 1936–1950 m. iki 31 369 pagrindinio fondo eksponatų 1986 m.); kaip keitėsi lankytojų skaičius nuo 1936 m. iki 1986 m. (nuo 200 iki 143 805 lankytojų). Palyginimui reiktų pasakyti, kad dabar saugomų muziejinių vertybių skaičius yra 340536.

Diplominis darbas rašytas tuo metu, kai muziejus buvo ką tik atšventęs veiklos 50-metį – 1986 metais. Praėjo beveik 40 metų...

Darbe pateikiama muziejaus istorija, suskirstyta laikotarpiais: Maironio memorialinis muziejus (1936–1941), Maironio  literatūros muziejus pokario metais (1941–1955), Kauno literatūros muziejus (1955–1965), LTSR literatūros muziejus (1965–1986). Paskutinis laikotarpis įdomus tuo, kad jame užfiksuota tuometinė muziejaus struktūra ir veikla. Ar žinote, kad tuo laikotarpiu MLLM, tada vadinamam LTSR literatūros muziejumi, priklausė šie filialai: P. Cvirkos memorialiniai muziejai Kaune, Klangiuose ir  Veliuonoje; S. Nėries memorialinis muziejus Palemone; V. Krėvės-Mickevičiaus tėviškė Subartonyse; V. Mykolaičio-Putino tėviškė Pilotiškėse; K. Būgos tėviškė Pažiegėje; I. Simonaitytės memorialinis muziejus Priekulėje? Rašytojui Petrui Cvirkai sovietiniais laikais buvo skirti net trys muziejai: pirmasis – Kaune, Donelaičio g. 13, kur mažame pusrūsio kambarėlyje jis gyveno porą metų (dabar šiame name įsikūręs Vaikų literatūros muziejus); antrasis – P. Cvirkos gimtojoje sodyboje Klangių kaime (netoli Veliuonos); trečiasis – Veliuonoje, buvusioje pradinėje mokykloje, kurioje mokėsi rašytojas. Nepaisant sovietinio patoso, būta ir gražių momentų – Klangiuose nuo 1976 m. kiekvieną rudenį vykdavęs Novelės vakaras, kuriame dalyvaudavo rašytojai novelistai, aktoriai, folkloriniai ansambliai, geriausios novelės autoriui būdavo įteikiama premija.

Diplominį darbą recenzavęs Stasys Petrauskas konstatuoja: „Skaitant skyrius, kuriuose diplomantė kompetentingai, su meile nagrinėja visus muziejaus istorijos etapus, skaitytojo dėmesį atkreipia rimtas požiūris į pirmųjų pokario metų padėties nušvietimą. Juk tai buvo laikotarpis, kai trūko lėšų, etatų, medžiagų, kai tendencingai ir dažnai iškreiptai buvo vertinama visa, ką sukūrė ikitarybiniais metais dauguma mūsų rašytojų. O toks požiūris mūsų literatūros istorijai padarė nemažai žalos. Teisingai iškeliamas pirmųjų muziejaus direktorių vaidmuo, jų pasiaukojamas darbas sunkiausiais kūrimosi periodais, kai viskas buvo grindžiama meile pasirinktai profesijai, giliu pareigos ir atsakomybės suvokimu“. Diplominiame darbe rasime informacijos apie muziejaus vadovus: Joną Balį, Bernardą Brazdžionį, Antaną Busilą, Juozą Kulikauską, Mariją Macijauskienę.

Apie karo metus diplominio darbo autorė rašo: „Didelė laimė, kad tuo metu muziejuje dirbo artimi literatūrai žmonės, sugebėję vertinti jos palikimą, kovoti dėl jo išsaugojimo. Nežinia, koks likimas būtų ištikęs Maironio muziejų, gal visa būtų išblaškyta po įvairius archyvus, jei ne muziejaus darbuotojų B. Brazdžionio ir P. Rimkūno, tuometinio Mokslų akademijos prezidento prof. M. Biržiškos, Lietuvių literatūros instituto direktoriaus V. Mykolaičio-Putino, Maironio sesers Marcelės rūpestis ir globa. Tik jų dėka Maironio muziejus gyvuoja ir šiandien, visas poeto memorialinis ir kūrybinis palikimas sukauptas viename archyve – jo muziejuje.“ Beje, 1941–1955 m. muziejus priklausė Lietuvos mokslų akademijai, o šalia muziejaus vadovo ir  garsaus poeto Bernardo Brazdžionio minimas Petras Rimkūnas (1913–1944) buvo rašytojas, žurnalistas, redaktorius, vienas pirmųjų muziejaus darbuotojų.

Nagrinėdama 1977–1986 m. muziejaus problemas autorė tarp kitų nepadedančių veiklai dalykų nurodo darbuotojų kaitą: „Vis dėlto, muziejaus problemų problema, bėda ir blogybė – kolektyvo nepastovumas. Per dešimtmetį beveik du kartus pasikeičia vos ne visi muziejaus moksliniai bendradarbiai ir vadovybė. Nėra kada įgyti nei patirties, nei muziejinių žinių, nei pasimokyti iš praeities klaidų ar atsiminti, kas buvo gerai“. Ši problema – dalies darbo kolektyvų bėda, ypač dirbančiųjų kultūros paveldo srityje.

VU Kauno vakarinio fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas, docentas, literatūrologas Juozas Jasaitis (1930–2010) diplominio darbo antraštiniame lape parašo: „Darbas turi išliekamą mokslinę vertę“ ir pasirašo. Solidus įvertinimas. Tik žymiai vėliau, 2006 m. Maironio muziejus išleidžia muziejinių vertybių vaizdais gausiai iliustruotą ir istoriniais faktais paremtą knygą „Maironio lietuvių literatūros muziejus. Istorija ir rinkiniai“ (sudarytoja – Aldona Ruseckaitė).

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė, 2026 m.