Ateik, ateik! Aš vėl jau tavo...

Ateik tokia, kokia esi...

Tai kas, kad naktys sutamsavo –

Many tu savo saulę surasi...

(„Ateik“)

Iškilaus poeto, dramaturgo, vertėjo Petro Vaičiūno (1890–1959), savo gyvenimą ir kūrybą pašventusio atgavusiai Laisvę ir Nepriklausomybę Tėvynei,  rinkinyje išskirtinę vietą užima muziejinės vertybės, pasakojančios rašytojo ir jo žmonos, didžiosios ir vienintelės gyvenimo meilės, aktorės Teofilijos Dragūnaitės-Vaičiūnienės  (1899–1995) istoriją. Tai gausus nuotraukų, eilėraščių rankraščių, laiškų pluoštas, atsiminimai ir bendri memorialiniai daiktai. Jiedu buvo darni talentingų ir kūrybingų menininkų šeima, Teofilija vaidino daugelyje P. Vaičiūno spektaklių Valstybės teatre.

Atsiduriame ir prie jų meilės ištakų: tarp daugybės vertingų nuotraukų  aptinkame išskirtinę nuotrauką, reikšmingą lietuvių teatro, jo kūrimosi, formavimosi istorijai.  Joje įamžintas Henriko Zudermano pjesės „Joninės“ pastatymas (režisierius J. Bieliūnas) lietuvių klube Peterburge 1919 m. Centre atsitūpęs P. Vaičiūnas, neatpažįstamai persikūnijęs į elgetą. Už jo, tarp aktorių, stovi  Teofilija Vaičiūnienė. Apačioje, dešiniajame kampe, P. Vaičiūnas violetiniu rašalu įrašęs: „Petrapilis, 1919 m.“ Ją Vaičiūnų šeima saugojo kaip brangų atminimą: Peterburge užsimezgė rašytojo ir Teofilijos Dragūnaitės pažintis, peraugusi į gilų, fatališką meilės jausmą, čia jie visam laikui susiejo savo gyvenimą su teatru. P. Vaičiūnas prikalbino ją, norinčią studijuoti mediciną gimnazistę, tapti aktore: „Gydytojų mes turim ir turėsime pakankamai, o aktorių lietuviškam teatrui labai trūksta, ypač moterų. O tamsta turi visus duomenis būti aktorė“ (T. Vaičiūnienė,  Literatūros ir meno pasaulyje,  Vilnius:  Vaga, 1986). Vėliau, grįžę į Lietuvą, 1921 m.  balandžio 6 d.  jiedu susituokė.  Vestuvės įvyko Kauno Vytauto bažnyčioje, P. Vaičiūno pageidavimu, 7 valandą ryto, saulei tekant.  Sutuokė juos  kun. J. Tumas-Vaižgantas.

Rinkinyje matome storus segtuvus P. Vaičiūno eilėraščių, miniatiūrų, dramos kūrinių rankraščių, tarp kurių aptinkame meilės lyrikos perlų, gimusių iš gilaus, tauraus jausmo savajai mūzai, žavinčių savo nuoširdumu, muzikalumu, romantiška šviesa.  Saugoma ir apie šimtas laiškų žmonai, apie kuriuos, ypač ankstyvuosius, T. Vaičiūnienė sakė: Tai – „ištisas himnas meilei, į kurį įpintas ir išlinksniuotas mano vardas.“„Mano Tėfa, Tėfute, mažute, gerute, mylimoji, karalaite – ir viskas, kas yra pasauly gražaus, gero...“, „Mano brangioji, mano vieninteli drauge, mano gyvenimo  Saule“, „Ot gera mano Tėfutė... Viešpatie mano, Viešpatie.. . Tu, Tėfa,  gera net  tuomet, kuomet negera.“  Dirbdamas Panevėžyje rašė: „Tėfa, sutikęs Tave Nevos krantuose, aš nejaučiamai ėmiau vystyt Tavo gražią, gausingą sielą. Tu, plačiai pravėrusi savo akis, atsisveikinai su maža, šalta savo praeitimi ir ėmei keliaut iki tol Tau nežinomais keliais. Net ir vardą iš savęs seną išmetei ir priėmei iš manęs kitą. Tu – Tėfa! Tu esi dabar, esi mano... tik mano vieno...“ (Panevėžys, 1920 m.). „Mano Tėfa, aš laimingas... Taip, Tėfute aš – laimingas! O Viešpatie... aš turiu Tėfą, turiu moterį, kuri mane supranta. Tu  esi man viskas: ir  sesuo, ir žmona, ir draugas, ir mano genijus. Tėfa, Tėfute... kad Tu girdėtum, kaip aš tariu tuos žodžius. Juose mano malda, mano džiaugsmas, mano ilgėjimas... <...> Tu negali būt ne mano. Tuomet Tu nebūtum Tu ir aš nebūčiau  – aš.“ Dažnas Panevėžio laikotarpio P. Vaičiūno laiškas yra numeruotas, kai kurių pirmo puslapio viršuje įrašyta po vieną žodį: „Aš“ „Tavy“ „radau“ „savo“ „sielą“. T. Vaičiūnienė vasarodama paskaitydavo gautus laiškus motinai, seserims ir tėviškės moterėlėms. Ne viena jų ašarą nubraukdavo ir gėrėdavosi: „Oi Dzievuli, Dzievuli, kaip mieste vyrai žmonas myli.“ Tuomet Teofilija paaiškindavo, kad ne visi vyrai ir mieste taip myli, be to,  jos vyras – poetas, užtat ir laiškus taip gražiai moka rašyti.

Ypač šiltos nuotraukos su gražuole žmona, spinduliuojančios giliu jausmu, dvasine bendryste: 1920 m., grįžę iš Sankt Peterburgo, tarpukariu Kaune, Laisvės alėjoje, savo bute, su šeima Palangoje ir Vievyje, kur turėjo savo vasarnamį. Matome kelias nuotraukas iš  P. Vaičiūno išleistuvių Kauno geležinkelio stotyje, traukinio kupė, kur abu su žmona apsiverkę prieš ilgą išsiskyrimą (1926 m. P. Vaičiūnas su J. Bieliūnu, gavę Švietimo ministerijos stipendiją, buvo išvykę į kelionę po Vakarų Europos šalis: Vokietiją, Šveicariją, Italiją, Prancūziją).  Rašytojas laiškuose klausinėjo, kokią skarą ir karolius parvežti mylimai žmonai dovanų.

Įdomūs, nuotaikingi, neretai  su humoru parašyti T. Vaičiūnienės atsiminimai apie P. Vaičiūną, bendrą jų gyvenimą, ypač apie šeimyninio gyvenimo pradžią. „Tai buvo nuostabus žmogus, nepaprasto gerumo, jautrumo, darbštus, talentingas, sąžiningas“, nepraktiškas, kaip ugnies bijojęs buities ir nuosavybės reikalų (juos perleido žmonai). Gavę režisieriaus Juozo Vaičkaus bute du kambarius, iš teatro parsivežė su trimis kojomis kėdę, ketvirtą koją rašytojas pats pritaisė. Bufetą atstojo iš vytelių pinta pintinė. Reikėjo rašomojo stalo, tad Vaičiūnas parsivedė žmogų su kirviu ir pjūklu, panašų į malkų pjovėją. „Pasisodino tą žmogų, nubraižė, kokį stalą norėtų turėti, ir sutarė kainą, dar pridėjo daugiau, kad tik gerai padarytų. <...> Po kelių dienų stalas buvo padarytas, atgabentas ir kartu su meistru aplaistytas. Jis tarnavo Vaičiūnui visą gyvenimą“, o šiandien stovi muziejuje kaip „bendras rašytojo ir medžių kirtėjo kūrybos paminklas“.  Rašytojas visą gyvenimą nepakentė nereikalingų daiktų, nes, anot jo, kiekvienas nereikalingas daiktas tik prislegia žmogų. Pavyzdžiui, žieminį paltą, įsigytą dar Rusijoje, išvertė į kitą pusę, uždėjo naują apykaklę ir jį, vienintelį, pranešiojo visą gyvenimą. Bet meno kūrinius mėgo: paveikslus, skulptūras, bareljefus  pasikabindavo ant sienos arba pasidėdavo. Jie turėjo daug pažįstamų dailininkų, kurie piešė, tapė bei lipdė jų portretus ir šiaip dovanodavo savo kūrinius. Ilgainiui Vaičiūnų butas tapo panašus į muziejų.  Kai Teofilija ruošėsi pirkti valgomojo kambario komplektą, vyras kone su ašaromis ėmė prašyti, kad neatvežtų jam „altoriaus“, pirktų patį mažiausią ir kukliausią.

Draugai ir šiaip visokie bohemos atstovai P. Vaičiūną išnaudodavo, vaišindavosi jo sąskaita, „pamiršdami susimokėti“. Pavyzdžiui, rašytojas J. A. Herbačiauskas iš principo savo sąskaitų neapmokėdavo:  jo manymu, garbė tam, kas už jį sumoka. Žmona pasisiūlė tvarkyti visus buities reikalus, o jam reikėjo rūpintis tik kūryba. Be to, gimė ir sūnelis Arnas. Rašytojas  atiduodavo Teofilijai  visas kuklias savo pajamas. Džiaugėsi, kad dabar lengva atsikratyti įvairaus plauko prašytojų: „Kai paprašo pinigų, išverčiu kišenę, parodau, kad tuščia ir sakau, kad visi pinigai pas žmoną.“ O iš jos taurelės mėgėjai nedrįsdavo skolintis. T. Vaičiūnienė sutvarkė vyro mitybą, atnaujino jųdviejų butą Kaune: nupirko minkštų svetainės baldų komplektą ir tris naujas kėdes, taip pat ir rašomąjį stalą, knygų spintą, kušetę  (jie saugomi muziejuje), vėliau organizavo ir šeimos vasarnamio statybą prie Vievio.

1940 m. rugpjūtį  jiedu su Teofile apsigyveno rašytojo taip mylimame Vilniuje, Kaštonų gatvėje. Sovietmečiu jo kūrybos nuotaikos pasikeitė, atsirado vis daugiau liūdnų gaidų. Rašė mažai, spaudoje pasirodė vos vienas kitas eilėraštis. P. Vaičiūnas išgyveno sunkią depresiją, pašlijo sveikata, atsinaujino jau seniau jį kamavusi plaučių tuberkuliozė. Žmona buvo priversta išeiti iš teatro į pensiją, sūnus Arnas buvo neįgalus. Po Stalino mirties 1954 metais Akademinis teatras repetavo dramaturgo komediją „Patriotai“, pavadintą „Ekscelencijos“, tačiau spektaklis buvo labai koreguotas, idėja iškreipta. 1956 metais išleistos jo „Dramos“ buvo pakeistos, išbrauktos visos istorinės realijos. Viename laiškų (1957-07-21) rašytojas pasakojo žmonai, jog juos aplankė moteris iš kino studijos,  kuri pranešė, kad T. Vaičiūnienė nevaidins filme, nes „turi labai inteligentišką veidą“. P. Vaičiūnas nuoširdžiai padėkojo už tokią žinią, ir ji patenkinta išėjo. Gyvenimo pabaigoje, sunkiai sirgdamas ir fiziškai nepajėgdamas rašyti didesnės apimties kūrinių, P. Vaičiūnas kūrė miniatiūras ir trumpus filosofinio turinio eilėraščius-aforizmus. „Užrašinėjo juos ant mažų popieriaus lapelių. Tų lapelių, pieštuku rašytų, liko daugiau kaip tūkstantis“, – prisiminimuose rašė Teofilija. Kūrinėliai publikuoti poetinių miniatiūrų ir aforizmų rinkinyje „Gyvenimo preliudai“ (1969). Sostinėje P. Vaičiūnas ir mirė – 1959-ųjų birželio 7 dieną.  Išgyvenusi sunkius išbandymus ir netektis, ši  talentinga, žavi, tauri moteris sulaukė Lietuvos nepriklausomybės.  Per savo gyvenimą ji sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų lietuvių bei užsienio autorių spektakliuose,  parašė dvi atsiminimų knygas: „Scena ir gyvenimas“ (1975 ) bei „Literatūros ir meno pasaulyje“ (1986), paskelbė straipsnių iš teatro gyvenimo, daug nuveikė  įamžinant  P. Vaičiūno atminimą. Jos kilnią dvasią ir pasiaukojimą brangiausiems žmonėms taikliai apibūdina P. Vaičiūno eilėraštis, sukurtas 1944 m.:

Jeigu aš ką nors karštai karštai mylėčiau,

Jeigu būtų man kas nors labai labai brangus,

Nieko nieko aš brangiam nepagailėčiau,

Viską atiduočiau, nors tai būtų pats dangus.

(„Merginos žodžiai“)

Daugumą eksponatų muziejus įsigijo iš rašytojo žmonos T. Vaičiūnienės 1974–1985 m.

Parengė Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondų vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė