Šių metų gegužės 12 d. minimos Lietuvos radijo žurnalistikos pradininko, publicisto, rašytojo, vertėjo, diplomato, kraštotyrininko, fotografo P. Babicko 120-osios gimimo metinės. Jis turėjo pašaukimą keliauti, tad ir jo sukauptiems daiktams teko patirti įvairių klajonių, kol 2014 m. sausio pabaigoje kraštotyrininko B. Kviklio artimųjų dėka jie pateko į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Tarp atkeliavusių eksponatų – ypač įdomi tapyba ant beržo tošies – „Pieta“. Paveikslo autorius nėra žinomas, bet greičiausiai jis nutapytas tremtyje, kur represuotiesiems stigo elementariausių apyvokos daiktų, tad neretai tekdavo pasitelkti išradingumą panaudojant turimas medžiagas. Šiuo atveju alternatyva popieriui tapo beržo tošis, tikusi tiek laiškams rašyti, tiek paveikslams piešti. Petro Babicko sesuo aktorė Unė Babickaitė taip pat kalėjo lageryje, Kuibyševo srityje 1951–1953 m., tad galima daryti prielaidą, jog paveikslą ji atsivežė iš tremties, o vėliau išsiuntė broliui.

Paveiksle vaizduojama kenčianti šv. Mergelė Marija, ant kelių laikanti nuo kryžiaus nuimto mirusio Jėzaus Kristaus kūną. Ankstyviausi „Pietos“ pavyzdžiai atsirado Viduramžiais Vokietijos dailėje. Toks ikonografinis tipas išpopuliarėjo XIII–XVII amžiuje, tačiau vėliau jo populiarumas sumenko. Tai gilaus pamaldumo Marijai ir Kristaus kančios garbinimo išraiška. 

Šis paveikslas P. Babicko kolekcijoje atsirado neatsitiktinai – rašytojas buvo giliai tikintis. Jis ne tik parašė eilėraštį „Malda“, kuriam kompozitorius Č. Poimanskis sukūrė melodiją, bet ir laiškuose savo brolio K. Babicko šeimai atviravo: „Nemanyk, kad aš esu bedievis. Atvirkščiai: jaučiu Dievybės alsavimą visada ir visur“ bei „Tikiu Dievu ir Jo galybe bei žmogaus menkyste. Manau, kas nenori likti vienišas, kaip pasimetęs šuo, taip pat turi tikėti. Kalbėtis su Dievu sielvarto ir džiaugsmo valandomis yra tikra šventė sielai“. Savo laiškuose jis taip pat mini įdomų faktą, jog motinos prašymu, baigęs gimnaziją, laikė egzaminus į Kauno dvasinę kunigų seminariją. Atkalbėjo jį nuo šio pasirinkimo kanauninkas Mykolas Vaitkus pasakęs, kad P. Babickas neturįs tam pašaukimo.

O, Dieve! Tu, mylimas mūsų Tėveli,

Grąžink mus tėvynėn. Tu viską gali.

Nerimsta jau mintys ir nyksta mums galios,

Nyku čia mums būt svetimoje šaly.

 

(P. Babickas. Eilėraščio „Malda“ fragmentas. Roma, 1946 m. p. 37)

Meno kūrinys, atkeliavęs į muziejų, buvo paveiktas laiko ir skirtingų klimato sąlygų, todėl jam buvo reikalinga restauracija. Kadaise P. Babickas laiške bičiuliams rašė: „Patarkit, ką daryt... Kiekvieną dieną mano lietuviškos kultūros dalykėliai genda, nes visą namelį ėda kirvarpos, taip pat nežinau, kuriais sumetimais Dievulio sukurtos“. O meninių vertybių rašytojas turėjo sukaupęs tikrai nemažai, nes turėjo aistrą važinėti dviračiu po Lietuvą ir užrašinėti ne tik tautosaką, bet ir rinkti muziejines vertybes. Jo kolekciją sudarė: gintariniai dirbiniai, tautinės juostos, medžio drožiniai, smulkiosios buities reikmenys, paveikslai, fotografijos ir kt. Visus sukauptus eksponatus P. Babickui su gailesčiu teko palikti traukiantis į Vakarus 1944 m. Apie 1958 m. sesuo Unė sugebėjo iš Lietuvos persiųsti 13 dėžių eksponatų, tarp jų ir šį paveikslą, į JAV galvodama, kad suteiks broliui džiaugsmo, o eksponatams bus saugiau. Iš ten P. Babickas persivežė juos į Rio de Žaneirą ir įkūrė nedidelį privatų muziejų. Svajojo jį įteisinti, gauti patalpas ir palikti brazilams kaip lietuviškumo ženklą, kovos už laisvę simbolį. Deja, uždarius Lietuvos atstovybę Rio de Žaneire, pats liko be darbo ir šios svajonės teko atsisakyti. Prieš mirtį rašytojas norėjo būti tikras, kad jo „lietuviškos žemės ir sielos atplaišos“ yra gerose, Tėvynę mylinčiose rankose.

Po ilgų kelionių paveikslas „Pieta“ rado saugią vietą Lietuvoje, Maironio namuose. Meno kūrinys buvo restauruotas – atlikti detalūs paveikslo komponentų tyrimai, nuvalytas tapybos paviršius, identifikuoti pavieniai pigmentai ir paveikslo individualumą išryškinanti spalvų paletė, atkurtos spalvos, išlygintos pagrindo deformacijos, padengta apsaugine danga, įrėmintas. Kaip paveikslas atrodė atkeliavęs iš Amerikos ir dabar, paruoštas eksponuoti, galite matyti nuotraukose.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė