Lapkričio 2 d. minime poeto, kunigo, profesoriaus Jono Mačiulio Maironio 156-ąsias gimimo metines. Ta proga norime pristatyti išskirtinį eksponatą, saugomą rašytojo archyviniame rinkinyje – poezijos knygos „Pavasario balsai“ penktosios laidos maketą.1913 metais išleistoje eilių knygoje J. Mačiulis-Maironis rengė penktąją laidą, įtraukdamas ir 32 naujus eilėraščius (šiuo metu knyga eksponuojama Maironiui skirtoje literatūrinėje ekspozicijoje).
1944 metais ši knyga-maketas buvo gelbėtas nuo antrosios sovietų okupacijos ir išvežtas iš Lietuvos į Ameriką, perduotas saugoti pranciškonams. Tėvas Viktoras Gidžiūnas OFM pažymėjo ją savo asmeniniais antspaudais, bet, nutaręs, kad Maironio magiška žodžio galia turi tarnauti lietuvių savasties svetimoje žemėje puoselėjimui ir patriotinių jausmų žadinimui, perdavė ją saugoti ir publikuoti rašytojui, laikraščio „Darbininkas“ redaktoriui P. Jurkui. Laimei, po daugelio metų šių eilučių autorei knygą-maketą pavyko atrasti rašytojo namuose Niujorke ir parvežti į Lietuvą.
Norisi pasidžiaugti ir kiek plačiau ją aptarti. Poetas redaguoja, taiso senus eilėraščius ir daugelyje lapų įklijuoja ranka rašytus tekstus. Čia pat ant knygos lapo įrašo naujus  eilėraščius, nuosekliai juos sunumeruoja. Tarsi dailininkas tapo naują knygos paveikslą, kuriame šviečia jausminga jo siela. Siekdamas, kad vienos spalvos liktų šešėlyje, kitos – labiau išryškėtų, pergrupuoja eilėraščius. Knygoje nuo 6 puslapio prasideda įklijos. Maironis įtraukia į knygą „Praeliudium“ iš poemos „Mūsų vargai“; 8 lape ant paklijuoto popieriaus įrašytas eilėraštis „Vilnius“; 9 lapas paklijuotas iš abiejų pusių: vienoje – eilėraštis „Lietuva brangi“, kitoje – „Nedaugel mūsų“; 11 lape – „Sunku gyventi“; 12 lape – „Duetas“; 13 lape – „Vasaros naktys“. Tame pat lape prie „Jaunimo giesmės“ surašo nurodymus: „Dainuojant tą giesmę sulyg p. Naujalio labai gražiai sustatytų gaidų, patariama imti jos pirmą, antrą, septintą ir paskutinį posmą: a, b, c, d“. 19 lape įklijuota – „Jūratė ir Kastytis“; 27 lape paklijuotas eilėraštis „Kam man Tu, Viešpatie, davei...“; 32 lape tekstas taisytas, braukytas ir ant jo užklijuotas naujas lapelis su ranka parašytu tekstu. 35 lape iš šono užrašytas eilėraštis „Atsiklaupęs prieš altorių...“; 37 lape – „Giesmė“ su pastaba: „prie stebuklingo Šv. Panelės paveikslo Krekenavos bažnyčioje“; 39 lape – „Vasaros naktys“, 40 lape – „Snieguotos Alpių viršūnės“; 44 lape – „Sudieu“, 46 lape įklijuota keletas eilėraščių – „A. P. (išvažiuojant)“, „Kad šmeižė iš apmaudo priešų minia“ (apačioje nurodyta data – 1908m.), „Paskutinis akordas“, „Mano b. Draugui“ (du eilėraščiai); 47 lape – „Širdis ir protas“; 49 lape – „Mūsų vargai“; 50 lape – „Nevėžis per karę“; 57 lape – „Miške suolelis“, 58 lape – „Nenusiminsiu“; tarp 66 ir 67 įklijuota – „Lietuva“ ir „Didvyrių žemė“; 72 lape – „Poetui mirus“, 75 lape – „Lietuva par  karę“; 78 lape – „Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateities...“ ir prie 79 lapo įklijuota – „Varpai.“
Knygos pabaigoje sutelkta iliustracinė medžiaga: religinio turinio paveikslai, Kryžiaus kalno fragmentas, gamtos vaizdai, tautiniais rūbais vilkinčių lietuvaičių nuotraukos. Toliau – įklijuota baladė „Medviagalio kalnas“ (rankraštis, datuojama „10/9.19“); „Čičinskas“ (tekstas atspausdintas su pataisymais); poema „Mūsų vargai“...
Daug kam rūpi sužinoti, kas šią knygą iliustravo ir kaip joje atsirado nuotraukos. Maironio archyve saugomas vyskupo K. Paltaroko laiškas, rašytas muziejaus darbuotojui P. Rimkūnui: „Maironiui leidžiant V Pavasario balsų laidą, pasišovė Seminarijos klierikai, daugiausia Jurgis Jankevičius, vėliau baigęs Meno mokyklą ir žuvęs motociklo katastrofoje, iliustruoti. Bet padarė per mažai iliustracijų. Spaustuvininkas Jagomastas bruko, kas pakliuvo, ir vis dar stigo. Pagaliaus iš Maironio albumo parinko nuotraukų“. (Panevėžys, 1942 10 22). 
1920 m. „Pavasario balsų“ penktoji laida atrodė ypač gražiai, tačiau užkliuvo lenkomanams, tapo pretekstu dar vienam skundui į Romą parašyti. Rašytojo Antano Vaičiulaičio archyve yra Bernardo Brazdžionio laiškas (anuomet jis buvo Maironio muziejaus direktorius), kuriame prašoma tą skundą surasti: „Kol dar tebesu savo vietoje, prisiminė man vienas dalykas, kurį dabar Pats, būdamas Vatikane, galėtum Maironio garbei padaryti. Gal atsimeni, kad jis (t. y. Maironis) rodos 1908 m. buvo numatytas kandidatu į vyskupus ir vieno lenko ar lenkomano buvo bjauriai apšmeižtas. Tas šmeižiantis dokumentas su M. poezijos ištraukomis, kur vietoj mylimos – tėvynės gerbiamas skaistybės gynėjas įsodino mergelę, turėtų būti kur nors Vatikano archyvuose. Jei Pačiam pasisektų užtikti, nurašyti ar kaip kitaip nuimti, padarytum didelį Maironiui patarnavimą. O šis vyras dar atgims kartą mūsų tautai. Dar gyvos jo dainos žmonių ir jaunimo širdyse. Su dideliu pakilimu suskamba dar „Lietuva brangi“, „Marija, Marija“ ir kiti jo kūrybos posmai. Ir tai vienintelė paguoda“.
Maironis, visą gyvenimą kruopščiai ir sąžiningai ėjęs kunigo, seminarijos rektoriaus pareigas, skausmingai išgyveno bažnytinės vyresnybės šaltumą. Viešai į kritiką nereagavo, tačiau anų dienų dramatiškų įvykių pasekmės atsispindi kūryboje. 1920 metų V laidos „Pavasario balsų“ knygoje ruošė naują maketą (saugomas Maironio rinkinyje). Jis tampa nebyliu liudininku, atskleidžiančiu poeto daliai tekusį sielvartą. Rengdamas knygos naują laidą jis bandė ištrinti, sunaikinti tai, kas kritikams užkliuvo – negailestingai nubraukė visas dedikacijas, „mūzų“ vardus. Tarsi pasiėmęs rėžtuką raižė, niokojo tai, kas jam buvo brangu ir artima. Knygos pradžioje įklijavo eilėraštį „Skausmo skundas“, kuris ir tampa atsaku į kritiką. Rankraštyje yra prierašas: „spausdinti tik po mano mirties“. 
Rašytojo P. Jurkaus namuose surasta ir parvežta Maironio knyga tampa neįkainojama vertybe. Laike išbarstyti, bet, laimei, atrasti ženklai atskleidžia mums svarbius ir mažai žinotus faktus apie Maironį.
Knyga-maketas „Pavasario balsai“, V laida, turi neįkainojamą kultūrinę, istorinę ir literatūrinę vertę, savo išskirtinumu kaip deimantas žėri Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje.
                                

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė