Šių metų rugsėjo 6 dieną minimos vieno talentingiausių pokario poetų, žurnalisto, redaktoriaus Pauliaus Širvio 105-osios gimimo metinės. Apie P. Širvį poetas Algimantas Baltakis rašė: „Tai poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų.“

Maironio lietuvių literatūros muziejuje esančiame Pauliaus Širvio rinkinyje saugoma jo eilėraščių knygelė smarkiai aplankstytais pilko kartono viršeliais. Knygelėje yra įrašyti P. Širvio eilėraščiai: „Paola“, „Tu šypsaisi“, „Turėjai daug“, „Nutolę toliai“,  „Vienišas kapas“, „Saulė ant bėgių“, „Spygliuotos žvaigždės“, „Baigėsi šokis“. Eilėraščiai rašyti įvairių spalvų tušinukais: mėlynu, raudonu ir juodu, taip pat ir mėlynu rašalu. Į muziejų ši P. Širvio eilėraščių knygelė pateko poetės, publicistės, tuometinės Lietuvių literatūros muziejaus direktorės Marijos Macijauskienės dėka, kuriai teko su Pauliumi dirbti „Nemuno“ redakcijoje, susitikti literatūros vakaruose ir „Poezijos pavasario“ renginiuose.

Tiksli eilėraščių sukūrimo vieta ir data nenurodyta, tačiau tikėtina, kad jie sukurti apie 1965–1969 metus, poetui dirbant jūreiviu Klaipėdoje, žvejybos laivyne, vėliau – tolimojo plaukiojimo vairininku. Yra žinoma, kad pabuvojęs jūroje, pabendravęs su jūrininkais poetas sukūrė keletą marinistinės tematikos eilėraščių, tarp jų ir eilėraštį „Nutolę toliai“. A. Baltakio teigimu, „Pauliaus Širvio poezijoje nėra nė vienos eilutės, kuri nebūtų paremta autentiška vidine patirtimi. Kiekvienas žodis išnešiotas giliai širdyje, iškentėtas, aplaistytas savo krauju ir ašarom“. Daug kartų buvo redaguojamas ir koreguojamas eilėraštis „Paola“. Keitėsi loginio pasakojimo eiga, atsirasdavo naujų siužetinių vingių, skirtingų prasmės akcentų.

Mažesnių ar didesnių transformacijų patyrė beveik kiekvienas P. Širvio eilėraštis. Paulius intuityviai siekė tobulumo, šlifavo eilėraštį iki briliantinio švytėjimo, iki maksimalaus turinio bei formos atitikmens. Šioje knygelėje esantys eilėraščiai taip pat buvo ne kartą koreguoti, daugelis jų publikuoti leidyklos „Vaga“ 1969 m. išleistame poezijos rinkinyje „Ir nusinešė saulę miškai“.

Savo atsiminimuose, kurie taip pat saugomi muziejuje, apie šios vertybės įsigijimą M. Macijauskienė rašė: „Kai pradėjau vadovauti Lietuvių literatūros muziejui, rūpinomės suformuoti fondus, nes neturėjom iš ko net kokią ekspoziciją parengti... Žinant mūsų paskutiniųjų metų žaizdotą kultūros istoriją, reikėjo skubėti surinkti, išsaugoti kiek įmanoma daugiau... Patyriau, kad fonduose nėra Pauliaus Širvio nei rankraščių, nei nuotraukų. Kartą Rašytojų sąjungoje laukiau, kada galėsiu patekti pas pirmininką Alfonsą Maldonį. Staiga atsiveria jo kabineto durys, ir pasirodo Paulius Širvys. Pasisveikinus aš jam ir sakau: „Pauliau, tu gi visad nešiojies savo knygutę su eilėraščiais... Parodyk. Tikriausiai turi ir dabar (vakaruose, būdavo, lėtai išsitraukia iš kišenės tą užrašų knygutę ir skaito publikai)“. Paulius nieko nenujausdamas ir padavė. Tada sakau: Tavęs tiek kartų prašiau nors vieno rankraščio muziejui... Neprisirengei, negavom. Tai dabar ta užrašų knygelė – jau Lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė“. Paulius neprieštaravo.“

P. Širvio aktyvi kūrybinė veikla truko apie penkiolika metų, paskutinį gyvenimo dešimtmetį jis jau mažai ką rašė. Pasak P. Širvio, „būna atvejų, kai parašau eilėraštį iš karto, pagautas kokio nors gilaus įspūdžio – džiaugsmo ar liūdesio. O kitus eilėraščius nešioju savyje keletą metų. Sėdu, parašau, suplėšau ir vėl „nešioju“. Daugelį jų išbarsčiau kaip rudenį klevas lapus...“

Poetui gyvam esant išleisti šie jo poezijos rinkiniai: „Žygio draugai“ (1954), „Ošia gimtinės beržai“ (1956), „Beržų lopšinė“ (1961), „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969) ir „Ilgesys – ta giesmė“ (1972). Už visos savo kūrybos rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“  1973 m. P. Širviui paskirta respublikinė literatūros premija.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2025 m.