Teta mėgo keliauti. Baidare plaukiojo po Ignalinos ežerus. Vėliau savo įspūdžius aprašydavo – tai  dukterėčios Sigitos Subačienės prisiminimai apie vaikų rašytoją, odontologę Eleną Spurgaitę (1924–1971), kurios šimtmetį šiemet minime. 1948 m. rašytoja apsigyveno Jūrėje (Kazlų Rūdos sav.) pas savo dėdę vertėją Praną Povilaitį (1900–1958). Miškų apsuptyje esančiame miestelyje E. Spurgaitė garsėjo ne tik kaip gera dantų gydytoja, bet ir kaip gėlynų, želdynų puoselėtoja. Jos rūpesčiu įspūdingas sodas puikavosi ne tik prie dėdės namo, alpinariumą ji buvo įrengusi prie Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos, kurioje dirbo, Jūrės geležinkelio stoties aplinka taip pat buvo apsodinta rašytojos iniciatyva.

Tarp nuotraukų, gautų iš E. Spurgaitės dukterėčios per 2008 m. vykdytą ekspediciją, yra nedidukė mėgėjiška nuotraukėlė. Joje užfiksuotos dvi moterys – E. Spurgaitė ir jos draugė gydytoja pulmonologė Daiva Žvirblytė prie palapinės. Fotografavo greičiausiai trečioji bičiulė – gydytoja Irena Lukoševičiūtė. Plaukioti su baidare po Ignalinos ežerus – toks netradicinis buvo šių trijų medikių poilsis vasaromis. Ir ne tik plaukioti! Elena, jau išleidusi porą knygelių vaikams, aprašė šitas vandens keliones, sukurdama pažintinę pasaką „Jūreivis Baltrukas“. Knyga pasirodė 1969 m., likus porai metų iki ankstyvos rašytojos mirties. Trys draugės tapo kiškio Baltruko, ančiuko Ramunio ir varlytės Ajerūnės prototipais. Knygelę iliustravusi vaikų knygų iliustravimo klasikė dailininkė Taida Balčiūnienė (1925–2018) yra sakiusi, kad kiškelis Baltrukas ir jo draugai – tai patys mieliausi jos nupiešti veikėjai.

Pasakos keliautojai išplaukia iš gimtojo Šakarvų ežero pasidairyti po visą ežeringąją Aukštaitiją. Baltrukas su kapitonu ančiuku Ramuniu apiplaukia Lūšius, Dringį, Baluošą, Almają, Linkmeną, Ukoją, kitus mažesnius ežeriukus ir juos jungiančius upelius. Kelionės metu plaukikai sutinka daugybę paukščių, pamato augalų augalėlių įvairovę. Jų pavadinimus galima puikiai įsidėmėti, praturtinant savo žinias apie Lietuvos gamtą. Pasak rašytojos G. Adomaitytės, E. Spurgaitės aprašyta gamta, jos grėsmės, mįslės ir malonės tebelaukia mūsų. Ir nors kurianti vaikams medikė tokį aktyvų laisvalaikį rinkosi ne atsitiktinai (mat, irklavimas padeda stiprinti plaučius) jau penkis dešimtmečius mes turime unikalią knygą – vadovą po Aukštaitijos nacionalinį parką, kurią perskaitę, pasak Skaitau balsu tinklaraštininkės galime planuotis vasaros atostogas nuostabiame Lietuvos ežerų krašte.

Po E. Spurgaitės mirties jos kūrybos skatintoja rašytoja ir leidėja A. Liobytė rašė: Ligų kamuojama ji vengdavo užsiminti tiek apie savo ligas, tiek apie savo drovią meilę vaikams. O jos knygos, išleistos pas mus 130 tūkstančių tiražu byloja apie autorės jautrumą, savo žemės meilę ir vaikų interesų išmanymą ir lakią vaizduotę, apie gyvą ir traškią jos kalbą. Jau žinodama, kad mirs, ji dar taisinėjo paskutinę savo apysakaitę vaikams „Jūreivis Baltrukas plaukia į marias“. O tam jūreiviui kelią ji pati praskynė – valtimi išnaršė Lietuvos upes, ežerus ir upokšnius, norėdama iškloti vaikams gyvus įspūdžius ir tikrą teisybę apie mūsų vandenų ir girių paslaptis bei grožį.

E. Spurgaitės autorines teises paveldėjo jos pusbrolis transporto inžinerijosmokslų daktaras Zigmas Naujokaitis, padėjęs išleisti „Jūreivį Baltruką“. 2012 m. leidykla „Versmė“ informavo, kad ruošiasi išleisti knygą vaikams „Jūreivis Baltrukas plaukia į marias“. Ir tai esanti antroji knyga iš autorės parašytos trilogijos apie keliauninką kiškelį Baltruką. Deja, informacijos apie tokią knygą aptikti nepavyko. Minint E. Spurgaitės šimtmetį puiku būtų turėti jūreivio Baltruko kelionių tęsinį.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2024 m.