Rankšluostinė – tai kabyklėlė rankšluosčiui. Ji buvo kabinama ant gyvenamosios patalpos arba svetainės sienos, netoli stalo. Gražūs medžio raižiniai ant rankšluostinės ir lininis rankšluostis XIX amžiaus pab. – XX amžiaus pr. puošė lietuvių namus. Liaudies menininkų darbais interjerą mėgo puošti ir išeivijos lietuviai.

Bernardo Brazdžionio rinkinyje saugoma rankšluostinė, kurią tautodalininkas Pranas Gasparonis poetui padovanojo 76-ojo gimtadienio proga. Savo forma ji panaši į XIX a. Lietuvos meistrų darbus, bet puošyba – savita. Rankšluostinės viršuje užrašyta dedikacija: „Menininkas nemiršta pakol jo MŪZA gyva / Gasparonis / 1983 vasario 2, VISTA, Calif.“

Po kelių metų, 1985 m. vasario 2 dieną, skulptorius su žmona Monika B. Brazdžionį pasveikino atsiųsdami atvirutę su eiliuotu palinkėjimu:

„Mielam Bernardui:

Kai sulauksi Vistos soduos

Septyniosdešimt aštuonių,

Įberk kūrybiniuos aruoduos

Daug poezijos kibirų!

            Pranas ir Monika”

Šie sveikinimai – tai dviejų menininkų draugystės liudijimas.

Abu menininkai ne tik susitikdavo švenčių proga, turėjo bendrų kūrybinių planų, bet ir dalyvavo 1956 m. B. Brazdžionio įsteigto „Dailiųjų menų klubo“ veikloje. Šiame klube būrėsi mokslo, meno, kultūros žmonės ir jų antrosios pusės.

1979 m. balandžio 19 d. „Laisvosios Lietuvos“ kultūriniame puslapyje kunigas Juozas Prunskus rašo, kad P. Gasparonis yra sukūręs B. Brazdžionio biustą, papuoštą „trimis jo mūzomis – žmona ir dviemis dukraitėmis“. Šis meno dirbinys puošė Brazdžionių namus Kalifornijoje.

Tačiau tai nėra vienintelis P. Gasparonio sukurtas poeto biustas. Šalia kito kūrinio skulptorius 1981 m. vasario 2 d. yra nufotografavęs poetą jo namų svetainėje, kurią puošė ne vienas bičiulio darbas.

1978 m. Los Andželo priemiestyje Vistoje, greta tuometinės Brazdžionių sodybos, P. Gasparonis sukūrė ir pastatė puošnų kryžių. Apie gražią dviejų menininkų draugystę byloja dedikacija knygoje „Prano Gasparonio Skulptūros ir Keramikos darbai“:

„Mano Mieliesiems

Aldonai ir Bernardui

Brazdžioniams

Pranas Gasparonis

1992 spalio 11d.“

Svarbus abiems menininkams buvo ir jų bendras projektas – Los Andželo Girios pievelių kapinėse esančiam lietuvių sektoriui 1981 m. P. Gasparonis yra sukūręs didelę bronzinę lentą su prasmingais B. Brazdžionio žodžiais:

„Lietuva, visur tavęs ieškojau,

Apėjau pasaulio vietų daug

Ir, ant žemės slenksčio kai sustojau,

Viešpatyje tėviškę radau“.

Tėviškės ilgesys jaučiamas daugelyje skulptoriaus-tautodailininko darbų. Net ir poetui B. Brazdžioniui dovanotoji rankšluostinė tarsi primena gimtuosius namus.

Gasparonis iš Lietuvos pasitraukė 1944 m. Likimas jį atvedė į Los Andželą, kur 1964 m. pradėjo dailės studijas miesto koledže. 1988 m. vasarą jis lankėsi Lietuvoje, dalyvavo pirmojoje lietuvių išeivių parodoje, vykusioje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

J. Tininis straipsnyje „Skulptūrinis Prano Gasparonio menas“ rašė: „Skulptorius Pranas Gasparonis savo kūrinius daro iš įvairios medžiagos; tačiau labiausiai mėgsta skaptuoti figūras iš medžio.“ Gana daug darbų P. Gasparonis yra sukūręs tautodailės tematika: rankšluostinių, verpsčių, drožinėtų ir inkrustuotų dėžučių. Savo kurtais dirbiniais skulptorius apdovanodavo bičiulius.

1971 m. gruodžio 5-ąją savo rašte, įstodamas į Dailiųjų menų klubą, P. Gasparonis rašė: „Tad nors ir pavėluotai, noriu bent kiek, bent trupinėlį palikti lietuvių tautai. Tegu mano darbeliai jūsų namuose primena jums ir vaikams kuo mes esame gimę, ir kuo turime būt. Mano menas – tautos gyvybei ir garbei. P. Gasparonis“.

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė