Fotoateljė daryta nuotrauka (1942 m.), kurioje – šeši talentingi jaunuoliai, kupini vilčių ir drąsiai žvelgiantys į ateitį, kuri jiems paruošė labai skirtingus likimus. Daugiausiai ūkininkų sūnūs, iš skirtingų Lietuvos pakraščių atvykę į laikinąją sostinę siekti mokslo, kuris tarpukariu dar ne kiekvienam buvo lengvai prieinamas.
Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. Visi mylintys žodį, iš lėto besukantys kūrybos keliu, besižavintys literatūra, istorija, filosofija. Šešetukas susibūrė atvykus studijuoti. Radę tarpusavy daug bendro, studentai dažnai susitikdavo padiskutuoti, pristatyti vienas kitam savo kūrybinių bandymų ir išgirsti draugų nuomonę.
Jaunimas pamėgo lankytis Čepurnos valdomoje karčemoje, kur diskutuodavo rūpimomis temomis. Mėgo ir padainuoti, ypač V. Mačernis ir K. Bradūnas, nes turėjo gerus balsus. Pagal šią užeigos savininko pavardę ir jų grupelę imta vadinti čepurnykais. Kaip tik čepurnykai vieni pirmųjų išgirdo V. Mačernio tuomet dar tik rašomas vizijas. „Vieną mums įprastą penktadienio vakarą, kada mūsų šešetukas susirinko Čepurnos restorano kambarėlyje, Vytukas ėmė ir paskaitė vieną savo poezijos gabalą. Jis mums visiems iš karto labai patiko, jį užgyrėme ir autorių net iki lubų pakilnojome“ (K. Bradūnas).
Deja, net ne visi jaunuoliai buvo spėję gauti išsvajotus diplomus, kai karo metai apvertė viską. Kaip skirtingai susiklostė visų šešių likimai! M. Indriliūnas (trečias iš kairės) kartu su broliu pasirinko kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. O juk tuo stebėjosi daugelis jį pažinojusių, nes, anot H. Nagio „Jei jau toks žmogus išėjo į miškus, vadinasi, kitaip neįmanoma.“ Deja, partizano gyvenimas buvo trumpas: gruodį pasitraukę, vasarį abu jaunieji Indriliūnai žuvo per susišaudymą. Mamertui tuo metu buvo vos dvidešimt. Jis palaidotas bendrame kape su kitais žuvusiais.
Tą patį kelią pasirinko Bronius Krivickas (antroje eilėje antras iš kairės), artimas Mamerto bičiulis, kilęs iš to paties Šiaurės Lietuvos krašto ir lankęs tą pačią Biržų gimnaziją. Bronius į miškus patraukė vasarį – tą patį mėnesį, kai žuvo Mamertas. Jis aktyviai dalyvavo partizaninėse kovose, keletą žiemų teko praleisti bunkeryje, buvo partizanų būrio vado pavaduotojas. Kad ir kokios sunkios būtų sąlygos, B. Krivickas neįstengė atsiskirti su literatūra: ir būdamas miškuose kūrė, vertė. Nežinia kiek vilties bebuvo likę tą pradėtą kovą laimėti, nes B. Krivickas pasipriešinimo kovose išsilaikė iki 1952 m. Žuvo išduotas.
V. Mačernis (pirmas iš dešinės), vadinamas jauniausiu Lietuvos klasiku, šį vardą gavo ne veltui. Pragyvenęs tik 23 metus, jis paliko tokį kūrybinį palikimą, kad kitas didžiuotųsi ir pusę tiek per visą gyvenimą parašęs. Ką šis jaunuolis būtų galėjęs nuveikti jei jo gyvenimo nebūtų pertraukęs karas – galime tik įsivaizduoti. V. Mačernio gyvenimą nutraukė atsitiktinis sviedinys, jam važiuojant susitikti su draugu ir kraštiečiu P. Jurkumi (pirmas iš kairės). Šis, nesulaukęs draugo ir matydamas, kad laukti nebėra kada, išvyko pats. Turbūt tada dar nežinojo, kad šalį palieka visam laikui.
Tą pačią – emigranto – dalią pasirinko ir K. Bradūnas (antras iš kairės) su šeima. Lankantis tėviškėje, E. Bradūnaitė prisiminė tėvelio pasakojimus, kad jauna Bradūnų šeima susikrovusi vežiman ką buvo įmanoma pasiimti, užrakinusi trobą, atrišusi paliekamus gyvulius ir kartu su vyresniaisiais Bradūnais pasukusi pagrindiniu keliu į dešinę – Vakarų kryptimi. Daug gražių žodžių visada skyręs savo gimtajam kraštui, K. Bradūnas ir svetur negalėjo to krašto pamiršti.
Vienintelis, prisitaikęs gyventi naujoje santvarkoje, buvo E. Matuzevičius (antroje eilėje pirmas iš kairės) – dar vienas Biržų gimnazijos mokinys. Nepatiko šiam jaunuoliui Smetonos tvarka – jis tikėjo, kad kai liaudis pati imsis tvarkytis būsią geriau. Žinoma, naujoji, sovietų valdžia pasirodė esanti ne tokia, kaip apie save skelbė propagandiniais kanalais. Nepaglostė ji pradžioje ir E. Matuzevičiaus – privertė viešai atgailauti už ikitarybinius eilėraščius, ištrėmė brolį Leonardą... Tokiame kontekste E. Matuzevičius prirašė nemažai santvarką šlovinančių eilių – ne kiekvienas turi drąsos atviram pasipriešinimui, juolab, kad Eugenijus žinojo, kaip baigėsi jo studijų metų draugams.
...Ir taip jau nutiko, kad besimezganti draugystė, kuri natūraliai gal būtų tęsusis visą gyvenimą, nutrūko. Iš viso šešetuko, po daugelio metų, atkūrus nepriklausomybę susitiko tik E. Matuzevičius ir K. Bradūnas.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė