Šiais metais sausio 23 d. būtume minėję garsios poetės Nijolės Miliauskaitės 75-ąją gimimo sukaktį. Deja, talentinga poetė, keturių poezijos knygų (jai gyvai esant): „Uršulės S. Portretas“ (1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir „Sielos labirintas“ (1999) autorė, Lietuvos nacionalinės premijos (2000) už viso gyvenimo kūrybą laureatė mirė nuo sunkios ligos 2002 m. kovo 25 d.

Dabar apie poetę Nijolę Miliauskaitę galima sužinoti tik iš gana autobiografiškos jos kūrybos bei išlikusių gyvenimo artefaktų, tapusių muziejinėmis vertybėmis. Viena tokių, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje, – didelio formato (23,7 x 30,2 cm) nežinomo fotografo nespalvota nuotrauka, kurioje susiglaudę ir besišypsantys poetai Nijolė Miliauskaitė ir Vytautas P. Bložė. Fotografuota Naujuosiuose Valkininkuose 1978 m. tuberkulioze sergančių vaikų sanatorijoje „Pušelė“, prie legendinės Birutės Žilytės-Steponavičienės ir Algirdo Steponavičiaus tapytos freskos. Dviejų poetų meilės istorija, atsispindinti šioje nuotraukoje, buvusi išties unikali ir nepaprasta.

Reikia paminėti, kad Nijolė Miliauskaitė, baigusi pradinę mokyklą (kai dar gyveno kartu su šeima), visą jaunystę praleido už valstybinių internatų-mokyklų sienų ir tas vienatvės, apleisties jausmas suformavo jos asmenybę, charakterį, žvilgsnį į pasaulį. Nuo pat mažumės jautrios sielos mergaitė norėjo būti poete, skaitė poeziją, domėjosi literatūros lauku, pati kūrė, dalyvavo įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Taip jau nutiko, kad paskutiniais mokslo Marijampolės V. Mykolaičio-Putino internate metais perskaitė V. P. Bložės poezijos rinkinį „Iš tylinčios žemės“ (1966). Mokinė ne tik, kad įvertino poeto talentą, bet ir nepaprastai juo žavėjosi, norėjo susitikti, pamatyti. Literatūros mokytojos paraginta parašė šiai knygelei recenziją ir nusiuntė į Vilnių į „Moksleivio“ žurnalą, kuriame tuo metu dirbo ir pats V. P. Bložė. Recenzija buvo paskelbta, vėliau poetas ir jo gerbėja intensyviai susirašinėjo laiškais... Jaunutė, jautri mergina, tik pradedanti pirmuosius poetės žingsnius beprotiškai įsimylėjo 20 metų vyresnį, vedusį vyrą, dievinamą poetą, kurio net nebuvo mačiusi.

Vytautas P. Bložė jau buvo žinomas poetas, tuo metu gyveno ir dirbo Vilniuje, buvo vedęs operos solistę Ireną Jasiūnaitę (1925–2021), tad susitikimo su Nijole Miliauskaite vengė. Tačiau daug ką likimas jau būna įrašęs, net pats poetas nesąmoningai toje pačioje knygoje buvo sukūręs ir užrašęs tokias eilutes:

„tik ilgėdavausi

mergaitės ateinančios iš eilėraščių

iš rugių

iš skambančios upės

kai nuo šlapių kasų

krinta gaidų lašai“ („Iš tylinčios žemės“. Vilnius: 1966, p. 9).

Ta rudakė, tamsių ilgų plaukų, smulkutė mergaitė iš Suvalkijos ir buvo Nijolė Miliauskaitė, vėliau 1968–1973 m. apsigyvenusi Vilniuje ir Vilniaus universitete studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Susirašinėjimas nutrūko, kai N. Miliauskaitės meilės laiškus rado jos mama Salomėja Paliokaitė-Miliauskienė. Daug kas prieštaravo, nesuprato poros santykių, ypač N. Miliauskaitės mama, kuri, pasak V. P. Bložės pasakojimo, atvykusi prie jo buto durų Vilniuje ir ne itin mandagiai su vyriškiu pakalbėjusi, uždraudusi bendrauti su dukra. Taip poros susirašinėjimas bei telefoniniai skambučiai keliems metams buvo nutrūkę.

Pašlijo V. P. Bložės pirmoji santuoka, vyras buvo nuolat persekiojamas KGB, jo kūrybos kelerius metus nenorėjo spausdinti, pakriko ir sveikata: nervų ligos, psichiatrinės ligoninės, insultas, dažnu atveju tose ligoninėse tyčia būdavo klaidingai gydoma, skiriami tam tikri vaistai...

Sveikstantį po insulto N. Miliauskaitė V. P. Bložę aplankė ligoninėje ir po šio susitikimo pora nutarė daugiau nebesiskirti. Kaip pastebi Laima Sruoginis: „Nijolė įžengė į Bložės gyvenimą būtent šiuo tamsiausiu metu. (...) Jie nusprendė pirmą kartą susitikti, kai Bložė dar gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Tai, kaip ir faktas, kad V. Bložė buvo laikomas politiškai pavojingu, nesulaikė Nijolės nuo šio susitikimo“ („Tylos skambėjimas“. Kaunas: 2005, p. 21).

Kelerius metus kartu gyveno Vilniuje, vertėsi vargingai, juos glaudė ir rūpinosi pažįstami ir draugai. Maždaug 1975–1976 m. pora susituokė. 1979 m. persikėlė į Druskininkus, o dar vėliau į savo nedidukę, seną, medinę sodybą Švendubrės kaime, Druskininkų rajone, atsidėjo vien kūrybai. Pora buvusi išties ne tik keistoka, bet ir ekscentriška: savo apranga, gyvenimo būdu, stiliumi, veikla, įsitikinimais, dalyvavo Krišnos sąmonės religinės bendruomenės veikloje, domėjosi Rytų filosofija, sveiku gyvenimo būdu.

Pasak amžininkų ir šeimos bičiulių, N. Miliauskaitė savo gyvenimu pasiaukojo V. Bložei: ne tik juo rūpinosi (buvęs sunkus ligonis, dažnai neišsikapstydavo iš depresijos gniaužtų), taip ir nesusilaukė vaikų, nes dėl silpnos sveikatos gydytojai to nerekomendavo, bet ir buvo krūvos jo rankraščių mašinėle perrašinėtoja (mat poetas labai prastai matė), laikanti visus namų kampus, prižiūrinti sodą bei daržą, o savo pačios kūrybai likdavo labai mažai laiko...

Tačiau niekada niekam nesiskundė, artimiesiems sakiusi, kad toks jos likimas ir regis taip įsivaizdavo savo šeimyninę laimę, kartu pragyveno beveik 27-erius metus. Kas gi gali pasakyti, kas toji meilė? Regis poetei Nijolei Miliauskaitei ji buvo būtent tokia:
„<...> ir tada

prie mūsų priėjo senukas:

jūs būsit

broliai tų, kur ne šio pasaulio, jis sako

visų nuskriaustų

našlaičių ir vargšų

ir mes susikibom rankom

ir vėl nuėjom tolyn“ („Uršulės S. portretas“. Vilnius: 1985, p. 68).

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2025 m.

Nijolė Miliauskaitė ir Vytautas P. Bložė. Naujieji Valkininkai, 1978 m. MLLM GEK 92718