„...Ilgai abu su vyru nenorėjom įsigyti nuosavybės Kaune, vis tikėdamiesi, kad Vilnius mums sugrįš. Tačiau apie 1936–37 m., kai jau pasidarė aišku, kad karas neišvengiamas, nutarėme pasistatyti namuką vien sau, kur vyras turėtų ramias sąlygas savo darbui.“
Ir iš tiesų – Kaunas Sruogai, kaip ypatingų užmojų kūrėjui, svarbus kaip visokeriopo išsipildymo miestas; tiek moksliniame, tiek kūrybiniame, tiek asmeniniame lygmenyje. Kaunas ir pats neįsivaizduojamas be Sruogos, ne tik dėl jo dėvėtų šarovarų ar nešiotų karolių, bet ir dėl literatūrinių seminarų Vytauto Didžiojo universitete.
Įdomi namo istorija visų pirma sietina su V. Sruogienės tėviške: „Mano tėvas, Kazimieras Daugirdas, davė medžiagos iš savo miško ir kartu su savo darbininkais pastatė namuką Bugiuose <...>. Tas namas paskui buvo atvežtas į sklypą ir tų pačių mūsų Bugių darbininkų pastatytas vietoje,“ – rašo Sruogos žmona  laiške 1967-ųjų liepos 21 dieną.
Svajonių namu virtimo realybe istorijoje svarbus ir dar vienas asmuo: „Aš buvau ką tik baigęs architektūros studijas Berlyne. Sruoga Kaune norėjo pasistatyti namelį ir man, kaip pradedančiam architektui, kad įgyčiau praktikos, pasiūlė padaryti namelio projektą. Aš, žinoma, sutikau,“ – yra ištaręs Vladimiras Zubovas. Tokia tarytumei paprasta Sruogų šeimos nuosavų namų įsigijimo istorija.
Kalbant apie namo išplanavimo subtilybes, minėtina ir Sruogos įtaka – autentiškos detalės; tokios,  kaip svetainės-teatro idėja / imitacija, niša su užuolaidomis, skirianti V. Sruogienės darbo kambarį nuo svetainės, kuriame tebėra dailininko J. Prapuolenio stalas. Būtent čia vakarienei susirinkdavo ne tik šeima bei draugai, bet ir vykdavo tuometinės Kauno inteligentijos susibūrimai beigi garsieji Teatro seminarai, kur susirinkdavo Sruogos mylimiausieji, sakyčiau – išrinktieji studentai.
Šiandien čia renkasi mūsų ekskursantai. Ir jie žino, kur sėdėjo Balys Sruoga. Tebesėdi, jei čia susirenkama. Memorialinių butų ar namų ypatumas ir yra tas, kad juose gyvenę didieji žmonės liks tol, kol tie namai bus lankomi. Žinoma, jie lieka ir savo knygomis, bet namai yra kas kita.
Gal kiek banalu tarti, kad Sruogų šeima šiuos namus, o tai reikštų ir šį gyvenimo etapą – dvejus metus –  įvardijo kaip patį laimingiausią. Užsukę į svečius patirsite, kad ištartoji banalybė tėra nesibaigianti metafora. Tebetvyranti, tebeskleidžianti kvėpavimą, jausmus, artėjantį skausmą, neišvengiamybę – istoriją. Šeimos, mylinčiųjų, kuriančiųjų istoriją. Tetrūksta pabirusių gintaro karolių. Ir svečių, su kuriais juos prisimintume. Praėjo jau tiek metų, o vis dar galime pasakyti: eikime pas Maironį, Vaižgantą, Sruogą. Tai didžiulis mūsų turtas, tad laukiame svečiuose.

Parengė B. ir V. Sruogų namų-muziejaus muziejininkė Vaida Bareišaitė