1928 metais, būdamas tremtyje Latvijoje, Kazys Boruta (1905–1965) redaguoja ir išleidžia almanachą „Audra“, kurio pavadinimas atspindi begalinį K. Borutos norą viską keisti: santvarką, literatūrą, savo paties gyvenimą.

„Nelemtas būdas ir nerami širdis“, – taip apibūdino K. Borutą Vytautas Kubilius: „Jis įsikirto į mūsų kultūros atmintį kaip ir kategoriškų mostų ir rūstaus nerimo ženklas, suformuotas revoliucinių savo amžiaus lūžių, nors jų nesuprato ligi galo. Jis įtvirtino lietuvių meniniame pasaulė­vaizdyje vyriškos jėgos ekspansiją, kurią maitino pasipriešinimas bur­žuazijos režimams. Jo lyrika atsistojo kairiajame literatūros flange kaip ryškiausias aktyvaus prado įsikūnijimas“. Apie save K. Boruta yra sakęs: „Many šimtas dūšių“ arba „Daug velnių manyje daužos“ (Kazys Boruta, „Gyvenimas drauge su draugu“). „Bet jis mokėjo stipriai ir ambicingai užsimoti, nesiskaitydamas su „realiomis aplinkybėmis“, „sveiko proto“ išskaičiavimais. Trenks kumš­čiu į stalą: šitaip turi būti – trūks plyšt“, – prisimena Matas Krygeris.

Almanacho leidimas išties platus mostas: neturint gausių pajėgų, noras aprėpti visas meno, literatūros ir visuomeninio gyvenimo sritis, versti užsienio autorių tekstus, nesaugiai gyvenant emigracijoje, išties nemenkas iššūkis. Dėl šių ir daugelio kitų priežasčių pasirodė tik vienintelis „Audros“ numeris (I knyga). Leidyba nutrūko ir dėl lietuvių socialdemokratų veikloje Rygoje aktyviai dalyvavusio paties K. Borutos, tais pačiais, 1928 m., paprašyto apleisti Latvijos teritoriją.

Almanache daugelis straipsnių pasirašyti slapyvardžiais. K. Lino [K. Boruta] straipsnyje „Pavėjui, bet prieš vėją“ apie kultūros padėtį Lietuvoje rašoma: „Daug kas susirūpinęs kultūros skurdu. Daug tuo reikalu rašo. Daug teikiam receptų, projektų, bet patys rašytojai netiki, kad jų receptai turėtų gydomosios galios, kad jų teikiami projektai galėtų būti statybiški lietuvių kultūrai, nes jaučia, kad visa aplinkuma tiek nuskendus visokiariopos menkystos balon, kad kiekvienas balsas – nors baisiai teisingas – tartum tyruose prapuola“.  Ypatingai daug triukšmo kyla „dėl tautiško, proletariško ir kitokio meno bei kultūros... Taip graudžiai apsiverkė tautiško meno šalininkai, kada pamatė, kad tautiškai valstybei daug svarbiau turėti tautiškų kiaulių veislę, neg tautišką ar kitokį meną bei kultūrą. Negeriau baigėsi ir su proletariškais menininkais... matydami, kad netarpsta proletariškas menas, virto „meno čekistais“. Šiame literatūriniame almanache randame ir 1925 m. parašyta K. Borutos apysaka „Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“ 1940 m. išėjusia atskira knyga, eilėraščių, knygų apžvalga, vertimų.      

Ne mažiau kovingi buvo ir almanacho bendradarbiai Vytautas Montvila ir Antanas Venclova. Poetas V. Montvila kukliai pristatomas vienu eilėraščiu „Pavasariui“, kuriame jaučiamas permainų laukimas: „Sniegai už lango blaškosi,/ kieti ledai ant liūno.../ Kodėl, prakeikti debesys,/ neatneša perkūnų?!“. Šio to įdomaus galima rasti ir visuomenės problemoms skirtoje A. Venclovos apysakoje „Žemės reforma“: „Kaimas, broliai, pritvinkęs siužetų. Kaimas nėščias įvairiausiomis temomis... Pirmai pradžiai, aš duosiu kelis kaimiškojo stiliaus pavyzdžius, kelis prašymus, rašytus įstaigoms žmonių, kurie rašo taip kaip galvoja. Kreipkit akis į išlaikytą stilių ir jo originalius prašmatnumus: „...Atiduodu viską ponui ministrui: parduodu arklį, vežimą ir karvę, kuriuos gavau nuo uošvio, jei man paskirsi žemės, kur aš noriu. Bus apie 1500 lt. Jei paskirsi žemės, tai aš galėsiu gerai darbuotis partijos labui, o jei ne, tai nieko man daugiau nelieka kaip tik nusižudyt, ką aš greitu laiku ir įvykdysiu. Su pagarba Juozas Ramonaitis.“ Kitas, ne mažiau įspūdingas – „Vienos ūkininkų sąjungos pirmininkas liudija: „Adolfas D... yra geras mūsų katalikiškos partijos narys ir pavyzdingas žmogus, nes nario mokestį visada įmoka laiku ir dar greičiau kaip kiti. Tai ar nerastumėt galimybės paimti sklypą iš N... ir paskirti jam, apie ką prašyčiau pranešti (parašas).“ Šia įžanga prasideda A. Venclovos apysaka, paremta tikrais dokumentais, atskleidžianti kaimo žmogaus nepasitenkinimą realybe, nors tas „pyktis ar pasipiktinimas reiškiasi komiškai, gaivalingai, vadinasi, tiesioginiu nusispiovimu žemėn“. Bet autorius tiki būsimomis permainomis: „Audra artėja. Griaudžia.“ ir „pasaulį mirštantį išves į laisvės ružavas erdves“ (eil. „Artyn, artyn atūžia vėtra“).

Reikšti savo politines, religines ar kitokias pažiūras, kokios jos bebūtų, kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Bet lieti pagiežingą pavydą labai nekorektiška. Toks įspūdis susidaro skaitant almanacho viršelio ir emblemos autoriaus, latvių dailininko modernisto, priklausiusio kairiajai kubizmo krypčiai, Nislavs Struke (1984–1966) (sl. Palmen Krows) straipsnį „M. Čiurlionio tragedija“. Įvertinę „M. Čiurlionio menišką palikimą, tai pirmiausia turėsime konstatuoti, kad tas palikimas priklauso ne mūsų aktingai dienai, bet mirštančiai vakarykštei. Turinys homosapientiškai sulaužytas ir netinka realistiškai būčiai. Tai isteriškas prieškarinės rusų inteligencijos psichozas perėjęs per lietuvio sąmonę ir atskiestas naivia mistika. M. Čiurlionis, kaip abstraktiškas individualistas buvo atitrūkęs nuo realybės ir pačio gyvenimo, tačiau, kaip menininkas, jis buvo reikalingas pagrindo, bazės. Tą bazę jis stengėsi rasti daugiausia irrealiame elemente – muzikoje. Muzika ir dailė neturi nieko bendra, tai du diametrališki priešingumai. Dėl to M. Čiurlionio kūryba ne praturtėjo, bet nukentėjo. Dėka neprivaliu elementų dailei, jis pasidarė diletantu savo meniškam pasireiškime. M. Čiurlionio pasakos, preliudijos, karaliai, princesės ir t.t. nedailės paveikslai, bet grynai literatūriški arba kaip jo garbintojai vadina „muzikališki“. Ne viename jo paveiksle nerasime dailės spalviško ar formatiško išsprendimo“. Pats N. Strunke buvo ryškus antitradicionistas, žavėjęsis prancūziškuoju ekspresionizmu, o čia staiga toks vertinimas.

Almanachas „Audra“ nėra vien sausas istorinis faktas literatūriniame kontekste, jo turinys – lyg minčių šuorai, kai iki audros dar toli, bet jos dvelkimas jau jaučiamas.

Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus rinkinių saugotoja Daiva Gaižauskienė