Neseniai pasirodė knyga „Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai“. Ant jos viršelio – nematyta poetės portretinė fotografija. Besišypsanti Nijolė pievoje. Fotografuota 1974-aisiais. Knygą sudarė Dalius Viliūnas ir Ramunė Rakauskaitė, pratarmę parašė Vilniaus universiteto dėstytojas Regimantas Tamošaitis. Knygoje spausdinami Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei, kuri dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja V. Mykolaičio-Putino mokykloje-internate Marijampolėje. Su mokine N. Miliauskaite susitiko 1965-ųjų rudenį ir bendravo trejus metus, vėliau jos retsykiais susitikdavo ir visą laiką susirašinėjo. Mokytoja matė Nijolės gabumus, skatino ją, drąsino. Nijolė dalyvaudavo literatų, raiškiojo skaitymo konkursuose, siųsdavo mokytojai eilėraščių, klausdavo jos nuomonės, prašydavo įvertinti.
Knygoje daug fotografijų iš N. Miliauskaitės fondo, esančio Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Fotografijas muziejui padovanojo Nijolės sesuo Benita.
Nijolės laiškuose Mokytojai žaižaruoja jos prigimtinė gyvastis: viskas juose labai emocinga, egzaltuota, pakylėta, stipru. Tačiau rašančiosios jausmai nėra abstraktūs, laiškai labai konkretūs, informatyvūs, visos naujos patirtys, visos pažintys ir išgyvenimai juose detalizuoti, įvardyti, apibrėžti. Laiškų konkretumas stebėtinai dera su emocingumu, su pasakotojos prigimtiniu aistringumu. Jaučiamas gyvybinių galių perteklius, vitališka energija, kuri veržiasi būti perkeista, siekia būti įprasminta kūrybos ir kultūros vertybių lygmenyje. Tai ryškus pavyzdys, kaip gyvenimo geismas tampa kūrybine ugnimi. Ši aistra yra dvasios jėga, ji teikia asmenybei pasitikėjimą savimi, tikrumo nuojautą ir iš to kylantį neišvengiamą maištingumą prieš melagingas gyvenimo apraiškas, kokių sovietmečiu romantiškų polinkių poetė aplink save mato daug. (Iš R. Tamošaičio pratarmės „O šiaip esu laiminga“.)
Išlikę daugiau nei penkiasdešimt Nijolės laiškų mokytojai. Jų laikas – nuo 1968-ųjų, kai N. Miliauskaitė įstojo į Vilniaus universitetą, iki jos gyvenimo pabaigos, 2000-ųjų, kai susirgo baisia liga. Žinau, kad viskas Aukščiausiojo rankose, – rašė Nijolė mokytojai paskutiniame laiške.
Nijolė įstojusi į universitetą pirmomis dienomis rašo mokytojai. Dar tik kelios dienos universitete. Sunku įprasti prie tokio keisto ritmo. Dar truputį pernelyg daug įtampos. Gal dėl to, kad esam „fuksai“. Bendrakursių yra visokių, nors iš pirmo pokalbio sunku spręsti. Mūsų kambaryje iš viso 14 mergaičių! Siaubinga. Man taip reikia pabūt vienai su savimi. Tai mūsų kambaryje mergaitės kaip mergaitės. Visos lituanistės, bet nė viena, atrodo, nepripažįsta bitlų talento, šiuolaikinį meną laiko smukimu ir dievina Repiną.
Laiškuose mokytojai Nijolė pasakoja apie literatūrinį vakarą, kuriame ir ji skaitė savo eilėraščius. Bet svarbiausia, kad jame dalyvavo Marcelijus Martinaitis: Jis skaito dieviškus eilėraščius. Čia tai poetas!
Nijolei patinka Vilniuje eiti į koncertus. Laiškuose mokytojai nepamiršta apie tai papasakoti: Vaikštau į koncertus Paveikslų galerijoj ir klausausi bigbito. Ak, bitlų yra viena tokia daina, kurios klausant prietemoj, galima iš proto išeiti! Prisipažįsta, kad dūšioje darosi nuo to skaidriau. Vilioja ir teatro menas: Mačiau „Mamutų medžioklę“. Nuostabus pastatymas! O pjesė – geriausia iš visų K. Sajos rašytų. Baisiai įdomiai per visą spektaklį panaudojama pantomima. Labai geras įspūdis. Baisiai malonu žiūrėti. Patiko dekoracijos. Visos (dauguma!) scenos suteikia tikrą estetinį pasitenkinimą.
Laiškuose Nijolė užsimena ir apie proziškus dalykus: Reikia būti gražiai, originaliai ir madingai, o tai baisiai daug kainuoja. Visko, laiko ir lėšų. Nusipirkau pavasariui paltuką ir panašaus atspalvio batelius. Baisiai toli nuo poezijos, bet būtina. Būtina atrodyti pakenčiamai, jei negalima gerai. O, nesijuokit! – Dėl šito nepasidarysiu miesčione, ne.
Sugrįžusi iš fotomenininko R. Dichavičiaus parodos, Nijolė tuoj pat rašo mokytojai: Labai patiko. Akmenys, kryžiai, Nida, senos trobos, jaunystė ir senatvė. Labai gražūs aktai. Vienoj nuotraukoj mergaitė kaip Nida – galėtum pagalvoti, kad ne mergaitė, o kopos, kalvos, smėlis. Viskas baisiai gražu. Savotiški linijų ritmai, net kažkoks muzikinis skambesys kai kur. Poetiškumas. Kai kas kelia daug minčių.
Retsykiais Nijolė aplankydavo savo tėviškę Keturvalakius Vilkaviškio rajone. Apgailestauja, kad sodyboje nukirto beržą, kuris buvo jai labai brangus. Beržo gaili kaip išėjusio artimo žmogaus... Nijolei labai skaudu, kad mama slapčiomis perskaitė jos meilės laiškus. Mamai nepatiko Nijolės draugystė su poetu Vytautu Blože: Aš labai myliu savo mamą, bet dabar taip skaudu ir sunku. Ir suprantu, kad ji tik gero norėjo. Nijolė rūpinosi Vytautu, nujautė, kad jos dalia – būti šalia jo: O šiaip, jeigu jau ką kalbėti apie save, tai esu tikra, kad vienintelis kelias man yra šalia Vytauto. Būti prasta poete, vidutine poete... Tai jau kur kas teisingiau padėti poetui, kurį laikau tikru poetu, ir būti su žmogumi, kurį vieną man yra skirta mylėti.
N. Miliauskaitė negalėjo gyventi be bitlų muzikos: Vėl klausiausi bitlų. Paskutinių kūrinių iš indiškojo laikotarpio. Didžiulis skirtumas. Smarkiai žengia. Tai bent menininkai. Ir dainos nuostabios. „Mišel“ ir ta apie berniuką, kuris svajojo apie jūrą, „Žmogus ant kalvos“ ir „Žemuogių pievelė“... Nepaprasta.
Mokytoja L. Viliūnienė buvo tas žmogus, kuriam Nijolė siųsdavo savo kūrybinius bandymus: Tik nesijuokit, kad esu tokia nekantri, yra pora eilėraštukų, tai juos ir siunčiu. Tiesiog Jūs esat vienintelis žmogus, kuriam galiu duoti įvertinti kvailokas eilutes, nes Jūs sugebat jaust eilėraštį, ir manau, kad nepriklausomai nuo simpatijų ar pan. galit bemaž objektyviai įvertinti. Šito kaip tik ir reikia. N. Miliauskaitė labai kritiškai vertino savo eilėraščius. Skaičiau Milašiaus, Nykos-Niliūno ir dar vieno eilėraščius, ir įsitikinau, kad manieji eilėraščiai – kvailas švebeldžiavimas. Vakar supratau, ir buvo labai gėda. Kažkokia „sekmadieninė tapyba“. Nė vieno pakenčiamo eilėraščio. Bet prieš tai turėjau naujų, tai siunčiu paskaityti ir pasakyti – šlamštas.
Apie N. Miliauskaitę mokytoja L. Viliūnienė yra parašiusi prisiminimus „Mergaitė, kurios nėra“. Jie spausdinami knygoje „Moteris su lauko gėlėmis“: Kai kalbi apie žmogų, giliai įsirėžusį atmintyje ir širdyje, labai sunku pasakyti buvo. Buvo Nijolė – mokinukė su kasom, iš Keturvalakių atvykusi į Marijampolės (tada Kapsuko) mokyklą-internatą, buvo neeilinių intelektualinių ir kultūrinių polėkių studentė, buvo moteris, pasišventusi savo vyrui (Jis – mano likimas, – sakė), Druskininkų miškuose ir panemunėse meditavusi ir grybavusi... Buvo poetė – visą laiką poetė – su Dievo dovana.
Betgi talentingiems poetams nėra buvo. Yra eilėraščiai, yra mintys, jausmų gama, nuotaikų blyksniai... Tad yra ir turbūt visiems laikams liks moteriškiausia poetė Nijolė Miliauskaitė – mergaitė, kurios nėra.
 

Parengė Šiuolaiknės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė