Kitoje, fotografuotoje Brėdikytės fotoateljė, netaisyklinga lietuvių kalba užrašyta: „Brangiai poniai Girienei nuo M. D. 1933.01.14.“
Lietuvių ir rusų pasaulinio garso scenografas, tapytojas, grafikas, knygų iliustratorius, dailės kritikas ir pedagogas M. Dobužinskis 1923 m. atvyko į Kauną dalyvauti Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos surengtoje parodoje. Jis su žmona apsistojo Girų bute Kaune, Maironio gatvėje 25. Ten nupiešė svetingų buto šeimininkų Liudo ir Bronislavos Girų portretus. Abu menininkai susibičiuliavo, vėliau juos siejo ir bendras darbas Valstybės teatre, kuriame rašytojas Liudas Gira dirbo direktoriumi, o dailininkas – scenografu.
„Anot amžininkų, M. Dobužinskis – aukštas, grakštus, pasitempęs, elegantiškai apsirengęs tikras aristokratas, korektiškai bendraujantis su žmonėmis, nemėgstantis alkoholio, savo slapčiausiomis mintimis besidalijantis tik su artimaisiais. Bendraudamas su mokiniais, neslegia jų savo autoritetu, stengiasi surasti individualų santykį su konkrečiu žmogumi. Taip jį apibūdina M. K. Čiurlionis ir daugelis vėlesnių, jau po nepriklausomybės atgavimo iškilusių Lietuvos kultūros veikėjų.“(A. Andrijauskas)
M. Dobužinskis apie Laikinąją sostinę savo artimiesiems 1923 m. laiške rašė: „Aplink sodai ir kalnai užnugaryje, visi sodai žydi, ir žydi obelys bei vyšnios. Nueisi pas ponią Čiurlionienę – ten visur sodas ir suokia lakštingalos. Čia mieste yra įstabių kampelių, aš padariau 10 piešinių, visiškai išbaigtų. Yra viena vieta prie Neries žiočių, kur ji įteka į Nemuną ir baigiasi miestas, ten nuostabūs juodi mediniai nameliai, visai įaugę į žemę, o priešais juos gilus griovys, tiksliau slėnis, visas žydinčiose obelyse, o už jų milžiniška gotikinė bažnyčia su čerpių stogu, o už jos žvelgia kitos varpinės. Tai taip gražu! Tarsi Italija! Žydų kvartaluose – nuostabūs namai su iš viršaus užmautais stogais, o priemiestis visas iš žydrų, žalių, rusvų, rudų ir violetinių namelių – apsivalgymas“.
„Daugelis Kaune sukurtų paveikslų išsiskiria intymumu, jautriu požiūriu į miestą ir jį supantį kasdienio grožio ir ypatingos poetikos kupiną gamtos pasaulį“ (A. Andrijauskas)
1925 m., Valstybės teatro pakviestas, M. Dobužinskis dar kartą atvyko į Kauną kurti dekoracijų P. Čaikovskio operai „Pikų dama“. Nuo 1929 m. apsigyveno šiame mieste. 1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. įkūrė privačią studiją, kuri veikė iki 1933 m. Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo dailininku scenografu. Sukūrė dekoracijas ir kostiumus apie 40 operos ir baleto spektaklių (Š. Guno „Faustas“, V. A. Mocarto „Don Žuanas“, J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“ ir kitiems ), nutapė lankytų miestų bei vietovių peizažų. Daug dėmesio skyrė knygų apipavidalinimui ir iliustracijoms („Giesmė apie Gediminą“, 1938 m.; elementorius „Saulutė“, 1933 m. ir kt.), nutapė Vytauto Didžiojo portretą, sukūrė ekslibrisų, plakatų, pašto ženklų, dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą ir ordinus.
1939 m. M. Dobužinskis išvyko į Londoną ruošti savo darbų parodos. Į Lietuvą daugiau nebegrįžo. Karo audros jį nubloškė į JAV. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį praleido Europoje. Mirė 1957 m. Niujorke. Dailininko sūnus scenografas Vsevolodas Dobužinskis, vykdydamas tėvo valią, palaidojo jį Paryžiaus kapinėse.
Nuotraukas muziejui padovanojo rašytojas Vytautas Sirijos Gira 1973 m.
Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė