Juozas Tumas-Vaižgantas yra ne tik žymus dvasininkas, rašytojas ir publicistas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis priklausė daugiau kaip 20 įvairių draugijų, kūrė Nepriklausomą Lietuvą, rūpinosi įvairių žinomų žmonių palikimu, įvertinimu, istoriniu įprasminimu. Vienas tų projektų buvo pastatyti paminklą Žemaičių vyskupui, tautos švietėjui, rašytojui – Motiejui Valančiui.

Motiejus Valančius (1801–1875) – Žemaičių vyskupas, tautos švietėjas, kultūros puoselėtojas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Be vyskupijos pertvarkymo ir blaivybės judėjimo pradžios Lietuvoje, jis taip pat aktyviai rūpinosi suaugusiųjų ir vaikų švietimu. Įkūrė platų parapinių mokyklų tinklą ir įsakė kunigams bei tėvams mokyti savo vaikus skaityti. Po 1864 m. spaudos draudimo Lietuvoje, jis rėmė lietuviškos spaudos leidybą ir slaptą jos platinimą. Šie didūs darbai Lietuvai ir jos tautai buvo labai svarbūs išsaugojant savo tapatybę ir kultūrą. Būtent šie pagrindai ugdė ir mūsų klasiką J. Tumą-Vaižgantą, kuriam vyskupas Motiejus Valančius buvo pavyzdys ir autoritetas.

Apie Motiejų Valančių Juozas Tumas-Vaižgantas rašė ne kartą:  „Nedaug mums yra didvyrių, nors ir vadinamės pasididžiuodami didvyrių žeme. Užtat kurie mums buvo, tų neužmiršome, gal ir nėkados neužmiršime. Kad ir vyskupą Motiejų. Kiekvienam savo ganytosios avijos krašteliui jis yra palikęs šiokį ar tokį paminklėlį: vienam savo buvimo, antram blaivybės įsteigimo; kitam yra adresavęs ypatingą pamokinantį raštą, kito praeitį įdėjęs į savo surašytąją istoriją. Jei ne tai, tai bent trumpai apibūdino kiekvieną menkų menkiausią vietelę; visa jis žinojo ir išreikšti mokėjo“ (R 4, 253).

Šio paminklo aktualumą Lietuvai mūsų klasikas J. Tumas-Vaižgantas įžvelgė taip: „Visos tautos garbina didžius savo vyrus, kurie darbavos dėl jų naudos ir vedė jas, šviesdami savo pavyzdžiu. Jų vardai ir darbai aukso literomis lieka užsirašę paskesniųjų atminime <...> Nebetylėkime ir mes apie savo vyrus, kuriais didžiuojamės, apskelbkime raštuose visa, ką žinome apie juos, visus paminklus. Tegul jų vardas kuo plačiausiai praskamba po Lietuvą ir žadina lietuvių širdyse meilę lietuvystės ir tų, kurie dėl jos darbavosi“ (R6, 90). Todėl siekdami įprasminti M. Valančius švietėjiškus darbus, tarpukario inteligentija susibūrė į Vyskupo Valančiaus paminklui statyti komitetą. Komitetas savo veiklą pradėjo dar 1925 m. ir tęsė iki pat 1933 metų. Komiteto pirmininku ir kasininku buvo J. Tumas-Vaižgantas. Iš laiško Petrui Klimui, kuris buvo rašytas 1932 m. rugpjūčio 6 d. žinome, jog J. Tumas toliau tebedirbo šiose pareigose. Vaižganto žinioje buvo saugomi įvairūs dokumentai ir paminklo projekto eskizai. Konkurse dalyvavo žymūs to meto dailininkai, skulptoriai, architektai. Tarp jų buvo Bernardas Bučas, Bronius Elsbergas, Vincas Grybas, Matas Menčinskas ir kiti. Be šių profesionalų savo pasiūlymus teikė ir moksleiviai. Vienas jų darbų yra išlikęs, tai VI kl. moksleivio – Vytauto Kasiulevičiaus iš Alytaus Valdžios gimnazijos. Šių autorių eskizai buvo saugomi paties Vaižganto, todėl jie tapo memorialinėmis vertybėmis.

Iki šių dienų J. Tumo-Vaižganto fonduose iš viso išliko keturi eskizai. Tai yra du Mato Menčinsko tapybos darbai. Pirmame darbe matome kelių aukštų pastato dydžio skulptūros viziją. Paminklo viršuje yra didesnė nei žmogaus ūgio vyskupo M. Valančiaus skulptūra. Žemiau jo yra papuoštas bokštas ir angelas. Jį supa tobulėjantys Lietuvos žmonės, turintys savo rankose knygas. Platus paminklo pagrindas yra su laiptais, kurie veda į mauzoliejų. Mauzoliejaus vidų vaizduoja antras skulptoriaus piešinys. Kriptos vidus yra papuoštas romėniško stiliaus kolonomis. Vyskupo karstas padėtas ant puošnios pakylos. Karstą saugo angelai, o šalia matosi M. Valančiaus biustas. Autorius planavo paminklą statyti iš granito. Šiuos eskizus skulptorius kūrė gyvendamas Buenos Airėse, 1932 m.

Kitas komisijai pasiūlytas darbas buvo moksleivio Vytauto Kasiulevičiaus. Nutapytas paminklas yra aukštas, jo viršuje matome M. Valančiaus skulptūrą. Vyskupas rankose laiko atverstą knygą. Po kojomis esančią koloną puošia skaisti saulė. Žemiau kolonos matome angelą, iškeltais baltais sparnais. Darbas kurtas Alytuje, 1933 m. Ketvirtasis eskizas buvo sukurtas nežinomo autoriaus. Jo vizija buvo – iškelti M. Valančiaus skulptūrą ant aukštos kolonos ir priešais pastatyti kryžiaus formos fontanėlį. Kryžiaus viršuje matosi grakščiai iškėlusi sparnus gulbė.

Kiek yra žinoma, paminklas vyskupui Motiejui Valančiui vis tik neiškilo. Vienas paskutiniųjų laiškų, kai J. Tumas užsimena apie paminklo statybas buvo rašytas dukterėčiai Barborai Lesauskienei, 1933 m. sausio 30 d. Jame J. Tumas rašė, jog iki vasario 16 d. bus išrinktas ir paskelbtas konkurso nugalėtojas. Deja, daugiau žinių apie šio paminklo statybas neturime. Tikriausiai, iškilo tam tikrų trikdžių ir paminklas nebuvo pastatytas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyriausioji muziejininkė Gintarė Sadauskaitė, 2025 m.