Poetė Bronė Buivydaitė-Mičiulienė – Tyrų duktė (1895–1984) tapo pirmąja moterimi lietuvių literatūros istorijoje, išleidusia eilėraščių rinkinį „Vasaros šnekos“ 1921 m. Ji buvo pirmoji ir vienintelė rašytoja moteris, spausdinta Kazio Binkio sudarytoje lietuvių poezijos antologijoje „Vainikai“ 1921 m., pirmojo lietuviško romano mokykline tema „Atversti lapai“ (1934 m.) autorė, pirmoji literatūros istorikė moteris, tyrinėjusi moterų kūrybą, o vaikų literatūrą išskyrusi į atskirą literatūrinės kūrybos grupę, pirmoji moteris rašytoja, apdovanota leidyklos „Sakalas“ literatūros premija už apysaką vaikams „Auksinis batelis“, 1936 m. Bet didžiausias jos nuopelnas – tai rašančių moterų skatinimas išeiti į viešumą, pristatyti savo kūrybą.

1930 m. B. Buivydaitė pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje išleido moterų kūrybos almanachą „Aukštyn“. Vienintelį tokį išskirtinai moterišką, kažkuo artimą jos eilėms iš 1939 m. „Sakalo“ leidykloje išėjusio rinkinio „Po žilvyčiais“: „Platus gyvenimas, jauni jo žodžiai, / Kaip to pavasario sakuoti pumpurai... / Sultis ištraukia jis iš žemės godžiai. / Ir visa jam gražu ir visa jam gerai!“ (Eil. „Platus gyvenimas“).

Į pirmą bandymą visada žiūrima šiek tiek atlaidžiai, su slaptu pažadu ateičiai, viliantis, kad kuo toliau, tuo bus geriau, o dabar viskas gražu ir gerai. Prie almanacho dirbta maždaug dvejus metus, jis pasirodė 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais, karžygio „garbei sudedant širdies, skausmų ir džiaugsmų vainiką,“ – rašo B. Buivydaitė  „Redaktorės žodyje“.

G. Petkevičaitė-Bitė įvade „Lietuvos moterų kūriniai“ mini, kad itin lyriškas, „Tėvynės atgimimo pažadintų moterų lyros stygų įvairumas“ netrukdomas pasireiškė, kaip jaunos laisvųjų moterų kartos pavasario dainos. Almanache skelbiama dvylikos moterų kūryba su trumpomis biografijomis, autobiografijomis, bibliografijomis ir nuotraukomis.

Vaidilutė (Ona Pleirytė-Puidienė) vienintelė iš kviestųjų skelbti savo kūrybą almanache atsisakė. L. Didžiulienė-Žmona paskelbė apsakymą „Tėvynės sūnus“, G. Petkevičaitė-Bitė – apsakymą „Nebepirmas“ ir atsiminimus „Gyvenimo bangos“, J. Žimantienė-Žemaitė pasirodo su kūrinėliu „Studentas“ ir idealios šeimos modeliu aprašytu apsakyme „Sutkai“, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana – su „Irkos tragedija“, S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda – vaikams skirta „Stebuklingąja tošele“, M. Ivanauskaitė-Lastauskienė „Kas toliau?“, S. Kymantaitė-Čiurlionienė – su „Prisikėlimo pasaka“, „Nėra ko gailėtis“, pluoštas B. Buivydaitės, J. Augustaitytės-Vaičiūnienės, A. Žalinkevičaitės-Sidabraitės ir S. Bačinskaitės (Neries) eilių bei Petrės Orintaitės eilėraščiai ir kūrinėlis „Senoji Marcijonė“.

Kai kas vėliau nugulė į knygas, kai kas liko primiršta kaip ir jų kūrėjos su savo biografijomis.

Įžvalgiai „Vietoj autobiografijos“ rašė S. Nėris: „Autobiografija – sielos apnuoginimas. Tokia Jums įdomi, man prievarta. Jos nekenčiu. Myliu laisvę! Kam plėšti nuo medžio lapus, kuomet jis žydi? Ateis ruduo – patys nukris.“

Kaip bevertintume kūrėjų vietą literatūroje, almanachas „Aukštyn“ buvo vienintelis – švelniai moteriškas, kartais graudžiai liūdnas, dvelkiantis nerėksminga emancipacija. M. Ivanauskaitė-Lastauskienė ne veltui klausė: „Kas toliau?“

O toliau – daugiau nei šimtas metų be moteriško kūrybos almanacho.

Parengė muziejininkė Daiva Gaižauskienė