Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje esančiose žiemos skulptūros dirbtuvėse eksponuojamas medinis skulptoriaus B. Bučo (1903–1979) lagaminas, kurį menininkas su savimi pasiėmė, kai 1936 m. rudenį išvyko į Paryžių tobulintis. Daug žadantis, jaunas, talentingas, Briuselio dailės akademijoje aukštąjį išsilavinimą įgijęs skulptorius gavo Švietimo ministerijos stipendiją Paryžiuje studijuoti akmens skulptūros.
Tuo metu Panevėžyje gyvenantis ir kuriantis B. Bučas jau draugavo su poete Salomėja Nėrimi (Bačinskaite). Poetė, nenorėdama skirtis su mylimuoju, Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos, kurioje dirbo lietuvių kalbos mokytoja, vadovybei įteikė atostogų pareiškimą, kuriame nurodė, kad norėtų pastiprinti sveikatą ir tam į naudą išeitų Prancūzijos oras. Prašymas buvo patenkintas – Salomėjai Bačinskaitei suteiktos atostogos gydytis. Taip 1936 m. spalio pabaigoje S. Nėris kartu su savo sužadėtiniu išvyko į Paryžių.
Bernardas Bučas tobulinosi dviejose dailės mokyklose. Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts) studijavo skulptūrą iš akmens ir marmuro. Taikomosios dailės aukštojoje mokykloje (Conservatoire des Arts et Métiers) gilinosi į mozaikos, betono, freskos sritis. Kol sužadėtinis tobulino savo meninius įgūdžius, Salomėja Nėris Paryžiuje lankė užsieniečiams skirtus prancūzų kalbos kursus. 1936 m. gruodžio 12 d. pora Paryžiuje susituokė. 1937 m. vasarą jaunieji Bučai grįžo į Lietuvą ir pradėjo statytis namą Palemone, kur dabar įrengtas menininkų gyvenimą saugantis muziejus.
Parengė S. Nėries ir B. Bučo namų-muziejaus rinkinių saugotoja Viktorija Seredžiūtė