Šį rudenį minime vienos ryškiausių religinės poezijos kūrėjų, vienuolės Marijos Katiliūtės–Lacrimos 95-ąsias gimimo metines.

Marija Katiliūtė gimė 1930 m. spalio 4 d. Mačiūnuose, Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Pati yra sakiusi: Esu iš derlingos rašytojų Prienų žemės. <...> Likom su Tėveliu visas penketas. Aš buvau vidurinioji (tada devynerių metų). O prieš akis – nematomi našlaičių vargai…, karas, miško brolių susirėmimai su stribais (gyvenom prie pat miško), gaisrai, kalėjimo skonis. Kupinos siaubo dienos ir naktys. Ne sykį teko žiūrėti mirčiai į akis. Bet Apvaizda budėjo. Tik ta mano „graži ateitis“ kažkur užtruko… Dešimt ilgų metų prabėgo laukiant galimybės tęsti mokslą. Kančia padarė mane drovią, tylią, užsisklendusią savy. Tokia ir likau. Pamažu teko išmokti buities ir nedidelio ūkio darbų, kartais – darbuotis labai nelengvai… (padarinius jaučiu ir šiandien). Mokslą tęsiau Prienų vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1950 m. iškart pradėjau nuo šeštos klasės. Mokytis sekėsi, nors dažnai pamokas tekdavo ruošti tik per pertraukas. Buvau netgi pirmūnė.

Baigusi mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Studijuodama, 1961 m. Marija slapta savo gyvenimą paaukojo Dievui ir tapo pogrindyje veikusios Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos seserimi. Dievui skirti ir jos eilėraščiai. Anot literatūrologės Dalios Čiočytės, klasikinio angliškojo soneto formos eilėraščiuose vyrauja religinė meditacija, dažnai įgaunanti tautinį atspalvį; daugelis eilėraščių virtę bažnytinėmis giesmėmis. Kūrybai būdinga teologinių tiesų kaip slėpinių interpretacija, poetinis metafizinis dialogas.

Vėliau diplomuota lituanistė dirbo žurnalų „Kultūros barai“, „Katalikų pasaulis“ redakcijose.

Sovietmečiu religinė poezija buvo tabu. M. Katiliūtė ją rašė, platino, neskelbdama nei vardo, nei pavardės. Poezijos posmai dažnai buvo laikomi liaudies kūryba, eilės virsdavo giesmėmis. Lietuvoje išleisti šios kūrybos nebuvo jokių galimybių, o poezijos nuorašai keliavo iš rankų į rankas, pasiekė išeiviją, buvo skelbiami jos periodikoje, rinkiniai šleisti JAV, Australijoje, Brazilijoje, Kanadoje, nenurodant nei kūrėjo vardo, nei pavardės, todėl kėlė diskusijas dėl autorystės.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomos keturios rankraštinės Marijos Katiliūtės–Lacrimos religinės poezijos knygos, kartu su Bernardo Brazdžionio archyvu parkeliavusios iš Kalifornijos 2003 metais. Vargu, ar šiandien dar galima atsekti, kas, kada ir kur šias knygas įrišo, platino. Neaišku ir tai, kaip jos pateko į poeto B. Brazdžionio rankas.

Kebliausia autorystės mįsle kurį laiką buvo apgaubta Švenčiausios mergelės Marijos litanija, vėliau publikuota knygoje „Paslaptingoji rožė“ / Šv. Mergelės Marijos litanija/, kurioje 67 mašinraščio lapuose įrašyti 65 eilėraščiai, sukurti Vilniuje 1966–1967 m. Poezijai paplitus, 1969–1972 m. jie buvo priskirti V. Mykolaičiui-Putinui. Prisimena tas diskusijas dėl autorystės ir pati kūrėja: Tai vyko tarp 1966 ir 1970 metų. Jau buvau šį tą parašiusi. Tada kaip tik vyko ginčai dėl mano stambaus sonetų Mergelės Marijos garbei ciklo (knygos) autorystės (sklido kalbos, kad tai Vinco Mykolaičio-Putino darbas). Kažkaip panorau, kad kas pažvelgtų į tą kūrinį kompetentingai. Pasitaikė proga pasikalbėti su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Brone Kazlauskiene (prieš keletą metų jau iškeliavo Amžinybėn). Ji mielai sutiko patarpininkauti: taip atsidūriau pas prof. Vandą Zaborskaitę. Žinoma, patikinta, kad autorystės ji niekam neatskleis. Pasidomėjusi ir perskaičiusi tą knygą, Profesorė prisipažino: „Kai pažvelgiau į antraštę, pamaniau: dar vienas sentimentalus kūrinys… Bet aš nežinojau, su kokiu lygiu susiduriu.“ Paskui Ji dar paprašė parūpinti vieną egzempliorių asmeniškai Jai.

Suprantama, kad šios poezijos autoryste ypač domėjosi garsaus klasiko sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė. Po ilgų diskusijų ir susirašinėjimų su Putino kūrybos tyrinėtojais, Putino sesuo M. Mykolaitytė-Slavėnienė laiške Brazdžioniui pastebėjo: Gal kada ateis laisvo žodžio gadynė, ir Lietuvos rašytojams nereikės slapstytis po kaukėmis...

Ir ta diena atėjo. Bet dar prieš tai, 1983 m. Marija Katiliūtė ėmė pasirašinėti slapyvardžiu Lacrima (italų, lotynų kalbose reiškia ašara). Lietuvai ėmus laisvėti, nebereikėjo slapstytis religinės poezijos kūrėjams, Marijos litanijos autorystė taip pat nebebuvo paslaptis. B. Brazdžionis susegtą litanijos mašinraštį įdėjo į perlenktą storesnio popieriaus lapą ir savo ranka užrašė: Lacrima / ROŽĖ PASLAPTINGOJI (Švč. Mergelės Marijos litanija).

Iš susegtų mašinraščio lapų 1975 m. sudarytoje kitoje sonetų knygoje „Interoibo ad altare Dei“ (Einu prie Dievo altoriaus) yra autorės rankraščio užrašų: prieštitulinio lapo apačioje įrašytos dvi raidės MK, tituliniame lape ranka užrašytas autorės slapyvardis Lacrima; sekančiame lape vėl autorės įrašas: Senojo Romos mišiolo (įvesto 1570 m. popiežiaus šv. Pijaus V-ojo, galiojusio beveik 400 metų) atminimui. Šio rinkinio sonetų pavadinimai yra tik lotynų k.

Kiek solidesnis kietais lino spalvos drobiniais viršeliais įrištas eilėraščių rinkinys „Amžinuoju keliu“, sudarytas 1989 m. Knygoje – 182 mašinraščio lapai, kuriuose 1959–1987 metais sukurti eilėraščiai. Susidaro įspūdis, kad ši Lacrimos rankraštinė knyga labiausiai patraukė B. Brazdžionio dėmesį, ją ne tik atidžiai skaitė, bet ir trijose vietose įdėjo lapelius su savo siūlomais pataisymais.

Šiais, 2025-aisias metais, minint vieno žymiausių Lietuvos menininkų, dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, itin aktualus Lacrimos poezijos rinkinys „Gyvenimo šventė“ (Sonetai M.K. Čiurlionio paveikslų temomis). 102 mašinraščio lapų knyga sudaryta iš sonetų, parašytų 1968–1989 m. Rinkinys pradedamas eilėraščiu, skirtu M. K. Čiurlioniui:

Tu pastovėki tyliame kamputy...
O aš po salę vaikščiosiu viena.
Prie Tavo drobių gera man pabūti,
Kai gatvėj gęsta balzgana diena.

Žinau, Tu man nė žodžio nesakysi,
Tik džiaugsies, kad išeiti negaliu...
Ir klausiamas – Tu man neatsakysi,
Dabar – Tu amžiams liksi nebyliu – –

O kas prakalbins pienę ir leliją?
Kas įsūpuos tuos miegančius varpus?
Įžengs į Zodiako karaliją
Ir ilgesiu pasidalins perpus?..

Kiekvieno teisė – džiaugtis ir stebėtis,
Su Tavimi – ar savimi – kalbėtis.
1975.II.26.

Po 1990-ųjų kovo 11-osios, religinės poezijos autoriai, religinių leidinių leidėjai ir redaktoriai galėjo laisvai skelbti savo žodį. Lacrima ir toliau rašė, knygas leido Lietuvoje. 1990–2000 m. išleistos devynios Lacrimos poezijos knygos. 2004 m. balandžio 16-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje skaitytojams pristatytos M. Katiliūtės–Lacrimos knygos: 2002 m. išėjęs rinkinys Irtis į gilumą: Žvilgsniai per M. K. Čiurlionio paveikslus ir 2003-2004 m. išleistas meditacijų liturginių metų sekmadieniams, šventėms ir iškilmėms skirtas leidinys Jausti su Bažnyčia.

Likus metams iki paskutinės kelionės Amžinybėn, 2015 m. išėjo papildyta Rožinio meditacijų knyga Mergelės žiedas: meditacijos Rožinio Karalienei.

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2025 m.