Bernardo Brazdžionio rinkinyje yra saugomas paties autoriaus iliustruotas rankraštis „Margoji abėcėlė”. Tai 1945 m. rašyti eilėraštukai vaikams. B. Brazdžionis yra bandęs iliustruoti ir daugiau savo kūrybos, nes turėjo polinkį dailei, o 1935 m. buvo įstojęs į Kauno meno mokyklą. Abi rankraščio lapų pusės smulkiai prirašytos. Pirma, „geroji”, pusė – švarraštis, poeto paruoštos eilės spausdinimui. Jos, išskyrus kelių posmų netikslumus ir kelis pieštuku prirašytus papildomus posmus, atitinka 1946 m. leidykloje „Patria” išleistą knygelę „Mažoji abėcėlė”.   
 Paskutinio lapo prierašas leidžia manyti, kad šis rankraštis – tai ruošinys spausdinimui:
„Pastaba Redakcijai:
Pabėgėlių su mažais vaikais yra daug, daug iš jų dar nemoka skaityti, nė raidžių nepažįsta, mokyklų reta kur tėra, vaikui raides išmokti reikia, o elementoriai paliko namie – jiems tat ir noriu ateiti į pagalbą su šia marga, eiliuota abėcėle. Norėjau, kad ji būtų nesunki išmokti, patraukli, vietomis linksma, o vietomis rimta, išreiškianti kai ką ir iš pabėgėlio minčių, tat įterpta jon ir patriotinių motyvų. Nemokantis skaityti gal lengviau atsimins naują raidę, o mokantis – turės ko pasiskaityti ir padeklamuoti.
Spausdinti juodu šriftu, jei skilty tilptų – korpusu. Skaitytojui pridėti pastabą, kad išsikirptų ir prie storesnio popieriaus prilipinęs susidarytų „knygutę”.
Pastaba dailininkui:
Visoms raidėms piešti po tokio didumo piešinėlį, kad jis užimtų tiek pat vietos, kiek vienas atspaustas posmelis (jei piešinėlis didesnis, daryti tokią klišę). Piešinėlį dėti kairėj posmelio pusėj. Piešinėly daiktas, vaizduojąs pirmą žodį turi būt pirmam plane vienintelis. Kai kur kitų daiktų nė nereikia, pv. A (tik akys), B, D, E, G, J, K, M, N, O, P (pilies griuvėsiai), T, U, Ū, V, Ž. Ėriuką gąsdina „vilkai” – vaikai eina keturiomis. Kitur pats dail. suras ką pridėti. Vardą irgi būtų gera nupiešus <...> „margai”.
Tačiau knygelėje savo piešinių skelbti pats autorius nesiryžo, ją iliustravo bičiulis dailininkas Adolfas Vaičaitis (jis buvo baigęs Kauno meno mokyklą, karo metais dirbęs valstybinės knygų leidyklos Kaune meniniu redaktoriumi, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus).
Gyvendami Vokietijoje žmonės labai taupė popierių, galbūt dėl to rankraščio pirmų dviejų lapų antrose pusėse – eilėraščių „Mūsų bažnyčia“, „Prie takelio“, „Kur jūs“, „[Mus Nemunėlis šaukia]“ juodraščiai, rašyti pieštuku. Šie eilėraščiai spausdinti knygose „Tėvų nameliai“ (leidykla „Patria“ 1947 m.) ir „Tėvų nameliai brangūs“ (Vilnius, leidykla „Vyturys“, 1995 m.). Taip pat yra į knygą nepatekusių „Margosios abėcėlės“ posmų. Knygelė išleista Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. Tikėtina, kad B. Brazdžionis buvo paruošęs „Margosios abėcėlės“ rankraštinę knygelę, kurią nusiuntė savo geradarei giminaitei Pranei Lapienei į Jungtines Amerikos Valstijas. 1947 m. lapkričio 11 d. Pranė Lapienė rašė B. Brazdžioniui dėkodama už siuntą: „Pagaliau pereitą šeštadienį gavau iš Jūsų man siųstas dovanas: Aidus, paveikslėlius, Moterų Žodį, ir, tur būt, viską kitą, ką tik man spalių 11 d. buvote išsiuntę. Ypatingas dėkui už Margąją ir Mažąją abėcėles. Ypatingai pirmoji, originale, mane sujaudino ir aš būtinai panorėjau parodyti ją platesniam žmonių skaičiui. Kadangi tuo laiku kaip tik New York`e buvo internacionale moterų paroda, kurioj ir lietuvės dalyvavo, tai aš sekmadienio rytą viską susikrovus į čemodaną, nuvykau ten ir išstačiau prie visko kito ir tremtyje einantį spausdintą žodį.“
„Vytė Nemunėlis. Tai mano mylimiausias vardas“, – rašė Bernardas Brazdžionis 1982 m. laiške profesoriui Vladui Žukui. Pats mėgdavo atskirti šiuos du vardus, nes, anot poeto, tai – du skirtingi autoriai. 1996 m. kovo 31 d. laiške D. Akstinui B. Brazdžionis rašė, kad vaikų poetas Vytė Nemunėlis gimė ir augo vaikų Stasio Tijūnaičio redaguojamame žurnale „Žvaigždutė“ (leistas Kaune 1923–1940 m.). Tame pačiame  laiške poetas rašė: „Kodėl pasirinkau vaikams rašyti kitą pavardę arba slapyvardį? Nenorėjau maišyti ir klaidinti skaitytojų, kadangi jų dviejų eilėraščiai labai skyrėsi, be to, norėjau, kad vaikai galėtų lengviau ištarti (ir atsiminti) savo autorėlį.“ Šiuo vardu išleista daugiau nei 15 knygų vaikams.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1936 m. buvo įsteigta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premija, skirta vaikų ir jaunimo literatūros kūriniams. Ją gavo ir Vytė Nemunėlis už eilėraščių knygą „Kiškio kopūstai“. Tai buvo pirmoji premijuota vaikų poezijos knyga lietuvių literatūros istorijoje.
Antrasis pasaulinis karas, Lietuvos okupacija privertė daugelį žmonių palikti Tėvynę. Žmonės vylėsi, kad išvykimas bus neilgas ir jie galės po kelių savaičių, o gal ir mėnesių grįžti. Kartu su tėvais išvyko keliolika tūkstančių vaikų. Tarp pasitraukusiųjų į Vakarus buvo ir poetas B. Brazdžionis su Žmona Aldona bei trimis mažais vaikais. Jų noras greitai grįžti neišsipildė, daugumos pasitraukusių lietuvių keliai pasuko Vokietijos link, kur, pasibaigus karui, kūrėsi DP (angl. Displaced Persons [Perkeltųjų Asmenų]) karo pabėgėlių stovyklos. Gyvendami DP stovyklose lietuviai stengėsi palaikyti aktyvų literatūrinį gyvenimą. Nepaisant skurdžių gyvenimo sąlygų, buvo steigiamos mokyklos, leidžiamos knygos. Didžiausia lietuvių karo pabėgėlių leidykla „Patria”, 1939 m. įsteigta J. Lenktaičio Vilniuje ir tuoj po karo atkurta Tiubingene, joje bendradarbiavo ir Bern. Brazdžionis, kuris dėjo dideles pastangas lietuvybės išsaugojimui, gimtojo žodžio puoselėjimui. Jam buvo  svarbi švietėjiška misija, todėl savo kūryba siekė ugdyti vaikų moralę ir patriotiškumą.
 

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė