Atsiminimuose dažnai minima, jog mūsų klasikas Jonas Mačiulis-Maironis mėgdavo važiuoti į svečius. Vasarą, palikęs dulkėtą Kauną, keliaudavo pas malonius draugiškus klebonus.

Atsiverskime albumą, pilną bičiulių nuotraukų. Žvelkime į šią seną fotografiją. Čia, pievoje prie didelio namo, įamžinta linksma draugija, kurios centre pagarbiai sėdi Maironis, pečius suglaudęs su luomo draugais.

Iš kairės stovi: J. Kliučinskas, Aleksandra Vainauskaitė-Švitrienė, Maironio bičiulė Jadvyga Stanelytė, p. Kliučinskienė, dvaro savininkas Jonas Neniškis. Sėdi iš kairės antras kun. K. Paltarokas, Maironis, kun. Juozas Budrikas, J. Budriko vikaras, Marija Neniškienė. Sėdi ant žolės: nežinomas berniukas, Joana Kulviecaitė, Pranukas Neniškis, Jadvyga Neniškytė. Fotografavo J. Kliučinskas.

Maironį iš visų pusių supa mylintys bičiuliai. Poeto dešinėje sėdi seminarijos vicerektorius Kazimieras Paltarokas. Maironio mokinys, vėliau pralenkęs savo mokytoją ir tapęs vyskupu. Poeto albumuose rasime ne vieną šio dvasininko fotografiją ar sveikinimą.

Už Maironio pečių stovi Jadvyga Stanelytė. Jai poetas yra dedikavęs ne vieną eilėraštį. J Stanelytė dažnai viešėdavusi pas Maironį, draugavusi su jo seserimi Marcele, mokiusi kitos sesers dukras.

Įsižiūrėkime į šią muziejinę vertybę. Vasara, bet kokie kuklūs ir uždari visų drabužiai. Šalia J. Budriko vikaro sėdinti dvaro savininkė – šio subuvimo kaltininkė Marija Neniškienė. Tą dieną, liepos 22-ąją, buvo švenčiamos jos vardinės. Jaunajai poniai tebuvo dvidešimt šešeri, o jos dukrytei Jadvygai (tupinčiai prie mamos kojų) tik ketveri metai. Prie Maironio kojų žolėje sėdi mokytoja Joana Kulviecaitė, linksma išdaigininkė.

Ant fotografijos paties poeto užrašyta: „Ponų Neniškių dvare. Panemunėlio parapija, 1914 m.“

Po daugelio metu  Jadvyga Neniškytė-Smetonienė prisiminė motinos vardines. Tą dieną iš pat ryto atskubėjo klebono J. Budriko tarnas ir pranešė džiugią žinią: atvažiuosią garbingi svečiai Maironis ir K. Paltarokas, kurie tuo metu viešėjo pas J. Budriką Panemunėlyje. Pagaliau atbildėjo žymieji svečiai. Maironį pasodino galustalėn. Poetas kalbino vaikus, prašė padeklamuoti eilėraščių. Po pietų jaunimas žaidė, šoko, dainavo. Maironis šnekučiavosi su kunigais ir šeimininkais. Tą šviesią dieną įamžino kaimynas J. Kliučinskas, miškų urėdas.

Išlikę spalvingų kunigo Vladislovo Valavičiaus prisiminimų apie Maironio viešnagę Panemunėlyje pas kleboną J. Budriką. Anot V. Valavičiaus, Maironis mėgęs gyventi klebonijoje antrame aukšte, vadinamojoje salkoje, ten, žvelgdamas į nuostabias apylinkes, rašydavęs. Laisvalaikiu tvarkydavęs neseniai pastatytos bažnyčios šventorių. Valstiečių vaikas nebijojo fizinio darbo, taip jis ilsėdavosi nuo kūrybinės įtampos. Dažnai važinėdavo pas apylinkės šviesuolius. Vasarą griežtas rektorius atsipalaiduodavęs, mėgęs juokauti. V. Valavičiaus atsiminimuose yra epizodas, kaip poetas supratęs humorą. Vienų pietų metu kažkoks svečias pasakojęs smagų anekdotą, visi plyšę juokais. Maironis irgi taip užkrečiamai kvatojęsis, kad net jo pensnė įkritusi į buljoną. Tada juokas tiesiog nugriaudėjęs. Bet poetas neįsižeidęs, kvatojęsis kartu.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė, 2024 m.

_______

Maironis vieši ponų Neniškių dvare, 1924 m. MLLM 3719