Rūmų, kuriuose šiuo metu įsikūręs Maironio lietuvių literatūros muziejus, ištakos siekia XV–XVI a. sandūrą. Su Maironio vardu namai siejami nuo XX a. pradžios.

1909 m. poetui įsigijus pastatą ir rekonstravus iki tol buvusias kareivines, rūmams būdinga ne tik gyvenamoji, bet ir visuomeninė paskirtis. Skirtingais laikotarpiais čia veikė (pirmame aukšte) viešosioms miesto reikmėms skirtos organizacijos: pirmoji Kaune lietuviška biblioteka-skaitykla, Katalikių moterų draugija, Dailiųjų amatų mokykla, žurnalo „Garnys“ redakcija, leidykla „Sakalas“.

Praėjus ketveriems metams po Maironio mirties, muziejus buvo oficialiai atidarytas 1936 m. birželio 28 d. dalyje poeto memorialinių kambarių (iš pradžių trijuose, vėliau keturiuose). Net ir tada šalia memorialinės ekspozicijos veikė kitas svarbus darinys – Tautosakos archyvo komisija, vadovaujama folkloristo Jono Balio (1909–2011). Pastarajam pavesta prižiūrėti muziejų, įleidinėti lankytojus, fiksuoti atėjusiuosius. Išlikęs 1938 m. rugsėjo 15 d. nuomos sutarties nuorašas, pagal kurį šeši kambariai, virtuvė ir sandėlis išnuomoti J. Baliui, atstovavusiam Lietuvių tautosakos archyvui.

Patalpos išnuomotos vienerių metų laikotarpiui (1938–1939 m.). Didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčių erdvių laikinas perdavimas Tautosakos archyvui buvo labai svarbus, nes dar Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete pradėtiems kaupti (V. Krėvės, B. Sruogos ir kt. iniciatyva) tūkstančiams lapelių su užrašytais tautosakos vienetais (dainomis, priežodžiais, pasakomis ir pan.) bei plokštelėms su įrašais reikėjo pastovesnės vietos, o archyvo vadovas tapo savotiška muziejaus siela[1].

Kaip žinoma, 1922 m. Maironis savo namus su žemės valda padovanojo Kauno kunigų seminarijai, kurios rektoriaus pareigas ėjo iki mirties. Tačiau memorialinis butas pavestas sesers Marcelės Mačiulytės (1864–1958) globai. Maironiui mirus, ne iš karto apsispręsta dėl būsimo muziejaus vietos. Būta tam tikros painiavos sprendžiant, kuri vieta muziejui tinkamesnė: Muziejaus g. 5 (dabar Rotušės a. 13) ar Aleksote, ant vadinamojo Mildos kalno, poeto pastatytame name. Nuomonių skirtumus iliustruoja amžininkų prisiminimai.

Iš 1945 m. rugpjūčio 31 d. muziejaus sekretoriaus Stepono Lipniaus laiško Kaziui Borutai į Mokslų akademiją: „Taip pat yra planas ir naujojo namo [pabraukta S. Lipniaus] Aleksote[2], kuris testamentu užrašytas specialiai muziejaus reikalui. Maironytės[3] pasakojimu į ten buvę pervežti baldai ir eksponatai, tik spaudoj visuomenei pageidaujant vėl buvę viskas čia grąžinta, nes miesto centre esą patogiau lankytojams, o be to primenama Maironio dvasia.“[4]

Panašiai liudija ir Liudas Gira: „Per ankstyba Dainiaus mirtis vėl[5] staigiai ir nelauktai ištuštino jo butą. Didžiausios tada klaidos buvo, deja, padaryta Maironio palikimo vykdytojų. Visi jo baldai ir daiktai, knygos ir rankraščiai kažkodėl buvo išgabenti į naujai pastatytus, tik prieš pat mirtį baigtus, Maironio namus Aleksote, kuriuos jis užrašė Švietimo ministerijai, kad ji ten įruoštų jo vardo muziejų, tačiau ne tuojau, o tik po jo sesers, dar tebegyvenančios ir nūn, mirties, nes savo butą su visu kuo, kas jame buvo, velionis buvo palikęs jai saugoti. Ta pirmąja klaida pasekė, kaip paprastai esti, ir kitos. Būtent, naujose patalpose visas Maironio palikimas, visi jo ne tik daiktai, brangūs visai Lietuvai, kaip didžiojo jos Dainiaus daiktai, bet ir brangiausias dvasios turtas – jo rankraščiai ir biblioteka, be reikiamos priežiūros išbuvo apie tris metus, ligi, pagaliau, buvo sugrąžinti (bet jau toli gražu ne viskas) į senąsias patalpas.“[6]

Muziejaus archyve saugomas direktoriaus Juozo Kulikausko (1907–1970) apie 1965 m. pasirašytas 1936 m. rugpjūčio 8 d. publikacijos „Dėl Maironio muziejaus“[7] nuorašas, kuriame konstatuojama, kad pagrindiniai eksponatai grąžinti į savo vietas, nors esama ir nemažai neatitikimų. Siūloma už muziejaus veiklą atsakingiems asmenims iškristalizuoti vientisas gaires, kurių laikantis būtų komplektuojami Maironį ir jo laiką atspindintys memorialiniai daiktai.

J. Balio vadovaujamas Tautosakos archyvas į Maironio namus atsikraustė, kai muziejaus vietos klausimas buvo galutinai išspręstas. Nuomos sutartyje iš viso 10 punktų, yra būtini rekvizitai (nurodyti nuomotojos ir nuomininko vardai, pavardės, žyma apie žyminio mokesčio sumokėjimą). Sutarties tekstas parengtas pagal šabloną: įvardytas nuomojamas objektas, nuomos dydis, aptartos nuomotojos ir nuomininko teisės, mokestinės prievolės. 10 punkte nurodyta, kad sutarties originalas lieka nuomininkui, t. y. J. Baliui, o patvirtintas nuorašas – namų savininkui.  

1939 m. rudenį išsikrausčius Tautosakos archyvui muziejus lankytojams tapo sunkiai prieinamas, sutriko iki tol kruopščiai vykdyta lankytojų registracija.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas, 2026 m.

_____________________

[1] Pagrindiniai muziejaus kūrėjai buvo M. K. Čiurlionio galerijos direktorius P. Galaunė, Tautosakos archyvo komisijos vadovas J. Balys, testamento vykdytojas kanauninkas P. Penkauskas ir poeto sesuo M. Mačiulytė.

[2] Dabar Amerikos lietuvių g. Nr. 9.

[3] Turima galvoje poeto sesuo Marcelė Mačiulytė.

[4] Kalba netaisyta.

[5] Maironio namai stipriai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, poetui pasitraukus į Vašuokėnų dvarą, palei Troškūnus.

[6] Liudas Gira, Maironio muziejus // Literatūros naujienos, 1937, Nr. 6, p. 3–4.

[7] XX amžius, Nr. 40.