Maironio kreipimasis į Jurgį Matulaitį-Matulevičių ir į tikinčiuosius – reikšmingas Lietuvos bažnyčios istorijai dokumentas, padedantis geriau pažinti 1987 m. palaimintuoju paskelbto arkivyskupo Jurgio Matulaičio asmenį. Simboliška, kad Maironio kalba pasakyta 1926 m. sausio 18 d. Po metų ir devynių dienų Kaune arkivyskupo J. Matulaičio gyvybė užgeso. Reikšmingų sutapimų Maironio ir Jurgio Matulaičio gyvenimo kelyje būta ir daugiau. Jie prasmingi, padedantys priartėti prie palaimintojo gyvenimo šventumo slėpinių.

Jurgio Matulaičio mokslo kelias prasidėjo Marijampolės gimnazijoje. Tuo metu prasidėjo ir visą gyvenimą trukę sveikatos išbandymai (kaulų džiova). Mokslą teko nutraukti. Būsimasis arkivyskupas 1891 m. įstojo į Kelcų dvasinę seminariją, o šią uždarius 1893 m. perkeltas į Varšuvos seminariją. Maždaug tuo laiku prie jo pavardės pridėta slaviška priesaga[1]. 1895–1899 m. studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje[2]. Šiuo laikotarpiu Jurgis Matulaitis susipažino su dogminės ir moralinės teologijos dalykus dėsčiusiu Jonu Maciulevičiumi (tokia tuo metu buvo Maironio pavardė). Vasilijaus salose įkurta Sankt Peterburgo dvasinė akademija, Stepono Batoro įsteigto Vilniaus universiteto teisių perėmėja, savo veiklą pradėjo 1842 m. Ją baigė daug iškilių Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų. Maironis čia subrendo kaip teologas ir pedagogas, 1903 m. sėkmingai apgynęs daktaro disertaciją tema „Praelectiones de justitia et jure“ [Paskaitos apie teisingumą ir teisę]. Tuo tarpu Jurgiui Matulaičiui Dvasinė akademija buvo tarpinė stotelė tarp seminarijos ir būsimų doktorantūros studijų Fribūro dominikonų universitete, kuriame jis apgynė disertaciją tema „Doctrina Russorum de statu iustitiae originalis“ (Ortodoksų mokymas apie pirmapradį teisingumą). Pažymėtina, kad mokslinio darbo vadovas Albertas Marija Veisas (Albert Maria Weiss, 1844–1925) pakreipė Jurgį Matulaitį gilesnių sociologijos studijų linkme. 1907–1911 m. Peterburgo dvasinėje akademijoje Jurgis Matulaitis dėstė sociologijos kursą, paremtą Leono XIII enciklika Rerum novarum (Naujų dalykų). XIX a. pabaiga–XX a. pradžia buvo vienas brandžiausių Sankt Peterburgo dvasinės akademijos laikotarpių. Jurgio Matulaičio kurso draugai buvo Juozas Kukta (1873–1942), būsimasis Kaišiadorių vyskupas, ir Pranciškus Būčys (1872–1951), vėliau tapęs Lietuvos Rytų apeigų vyskupu, talkininkavęs palaimintajam atkuriant ant išnykimo ribos atsidūrusią marijonų vienuoliją. Peterburgo laikotarpiu užsimezgė nuoširdi Maironio ir Jurgio Matulaičio draugystė. Poetas buvo ir akademinis patarėjas, ir autoritetas. Jo vadovaujamas Jurgis Matulaitis parengė ir apgynė moralinės teologijos magistro darbą tema „De bello“ (Apie karą). 70 puslapių apimties darbas įvertintas puikiai, pažymint, jog tai primus inter primos summa cum laude (pirmasis tarp pirmųjų, su didžiausiu pagyrimu). Maironis ir Jurgis Matulaitis neretai susitikdavo Šventos Kotrynos bažnyčioje, kurioje abu aukodavo mišias ir sakydavo pamokslus.

Bemaž trisdešimt metų trukusi pažintis leido Maironiui labai nuoširdžiai kreiptis savo kalba į Jurgį Matulaitį, neseniai Pijaus XI paskirtą apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai, reziduojantį Vilniuje. Jurgiui Matulaičiui apibūdinti poetas pavartojo ypatingo jautrumo sentenciją Caro de nostra carne (Kūnas iš mūsų kūno). Pirmoje kreipimosi dalyje Maironis paminėjo hierarchus, kuriuos Žemaičių seminarija[3] „ne kartą irgi turėjo garbės ir laimės sveikinti savo sienose“. Tai vyskupai Gasparas Felicijonas Cirtautas (1841–1913), Pranciškus Karevičius[4] (1861–1945), Mogiliovo arkivyskupas metropolitas Vincentas Kliučinskis (1847–1917). Taip pat minimi buvęs apaštališkasis vizitatorius Lietuvai Achille Ratti (kreipimosi parašymo metu popiežius Pijus XI) ir nuncijus Antoninas Zecchini.

Minimos „ypatingos apystovos“ greičiausiai sietinos su 1918 m. paskelbtu Lietuvos valstybingumu ir baigiama atlikti bažnytinės provincijos reforma[5], kuriai didelės įtakos turėjo pirmasis lietuvis apaštališkasis administratorius Jurgis Matulaitis. Maironis išreiškia lietuvių tautos palankumą Vatikanui, prašydamas arkivyskupo „meldžiu mūsų prisirišimą prie Šventojo Sosto pareikšti ir Šventajam Tėvui“.

Poetas paliečia galimybės susikalbėti lietuviškai ir Vilniaus krašto problemas. Jurgis Matulaitis pirmasis lietuvis hierarchas, užėmęs tokias svarbias pareigas, Vatikano diplomatas. Maironis tarsi tautos vardu teigia: „į kurį [Jurgį Matulaitį] drįstame atsiliepti savo tėvų kalba ir žinome, kad mus suprasite.“ Deja, ankstyva arkivyskupo mirtis neleido išsipildyti Maironio kreipimesi išdėstytoms mintims ir linkėjimams. Po Jurgio Matulaičio netekties popiežiaus skiriami diplomatiniai atstovai Lietuvai buvo užsieniečiai. Maironis į Jurgį Matulaitį kreipėsi kaip į ypač artimą žmogų, galėjusį persakyti lietuvių rūpesčius Aušros Vartų Marijai, „kurios, deja, mūsų tautiečiai neturi galimybės aplankyti.“

Kreipimesi Jurgis Matulaitis vadinamas tremtiniu ir kankiniu. Šie įvardijimai sietini su 1919 m. atsiradusios Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos kitoje pusėje atsidūrusiu Vilniaus kraštu ir lietuviais. Apaštališkojo administratoriaus Maironis prašo ramybės, kurios trūko pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu žengiančiai Lietuvai. Pabaigoje Maironio pacituota lotyniškos maldos „Agnus Dei“ variacija atitinka palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybę, skleidusią susiklausymą ir santarvę: „... benedictus qui venis in nomine Dominus dones nobis pacem.“ [... palaimintas, kuris ateini Viešpaties vardu, suteik mums ramybę]

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas, 2025 m.

____________

[1] Dažnu atveju rašant apie palaimintąjį vartojamos dvi pavardės formos Matulaitis-Matulevičius.

[2] Pilnas pavadinimas Sankt Peterburgo imperatoriškoji Romos katalikų dvasinė akademija.

[3] Iki 1926 m. vadinta Žemaičių vyskupijos kunigų seminarija Kaune.

[4] 1918 m. gruodžio 1 d. konsekravo Jurgį Matulaitį, vėliau pasirinko vienuolinį gyvenimą palaimintojo atgaivintoje marijonų kongregacijoje.

[5] Juridiškai įteisinta 1927-09-27 Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto konkordatu.